Mes ugdome talentus Lietuvai!

Nacionalinė moksleivių akademija

Neringa BUTNORIŪTĖ. Kūrybiškumo dvasia ir filologinė „rašymo negalia“ Nidoje

Rugpjūčio 16–26 dienomis buvusieji Nidoje galėjo pastebėti būrelius jaunų gudragalvių, noriai traukiančių į mokyklą. Ir jei nustebęs žmogus pamanė, kad jie keliauja į sporto salę daužyti kamuolio ir triukšmauti naktimis, suklydo.

Iš tiesų Nacionalinė moksleivių akademija jau devintąjį kartą gabius, po visą Lietuvą išsiblaškiusius 95 jaunuolius (tarp jų 3 svečius iš Vokietijos) sukvietė į vasaros sesiją pajusti žymųjį „k-artumo“ jausmą. Būti kartu telkė visus mokslo metus vykęs alternatyvus ugdymas biochemijos, chemijos, ekonomikos, filologijos, fizikos, informatikos, istorijos, matematikos ir muzikos sekcijose. Tokių sesijų metu susipažįstama iš arčiau, imama laikytis naujų taisyklių (pavyzdžiui, „sveikinkis“, „kreipdamasis „tu“, bendrauk atvirai“), suteikiama galimybė išvysti mokslo metais per interneto šviesomačius nutolusius mokytojus, įsitraukti į užsiėmimus ir neformaliai pabendrauti su aktoriais, keliautojais, režisieriais.

Nesunku pastebėti, kad Nacionalinėje moksleivių akademijoje humanitarų dalyvauja daug mažiau nei tiksliukų, galinčių pasigirti pasaulinių olimpiadų medaliais ar „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ titulais. Jau atidarymo vakare NMA steigėja Bronė Narkevičienė moksleivius vadino Lietuvos ateitimi, o rytojaus dieną technologijomis, proto galia besižavintis Antanas Danys (AB „Swedbank“) siūlė ieškoti globalių problemų sprendimo būdų. Taigi natūralu, kad tikrai ne kiekvienas suprato, ką gali veikti medalių neskinantis filologas, vis dar parodijuojamas kaip gailintis kaimo šunelio. Iš humanitaro čia labiausiai laukta estetikos užkrato: muzikuojantys kasmet senojoje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje surengia koncertą, o filologai – literatūrinius skaitymus Thomo Manno namelyje. Į šiuos tradicinius renginius kviečiami visi poilsiautojai.

Tad ką gi Nidos vasaros sesijoje veikė jaunieji filologai? Mokslo metais galavęsi daugiausia analitinėmis užduotimis, jie galėjo pailsėti – literatų sekcijoje plito kūrybiškumo dvasia. Į ją įbristi pirmoji kvietė literatūrai neabejinga filosofijos studentė, NMA absolventė Daina Habdankaitė (VU). Drąsiu klausimu, ką mes suprantame apie literatūrą, siekta paro­dyti, kad tekstą šiandien galima perskaityti įvairiai. Taip pat kreiptas dėmesys į kūrinio konteksto svarbą. Savą požiūrį į tekstą atskleidusi diskusija prakalbino ir supažindino vienuolika geriausius rezultatus mokslo metais rodžiusių 8–11 klasių moksleivių.

Dialogo kaip meno esmės paiešką pratęsė prof. Vanda Juknaitė (LEU). Jos dėstomos kūrybinio rašymo paskaitos tapo pasirengimu suprasti savo balsą, skatino savaip matyti pasaulį. Pasirodė, kad visos dalyvaujančios moksleivės yra rašančios ir kuria daugiau ar mažiau ekspresyvius, kartais ir ciniškus tekstus, tačiau kūrybos procesas ne vienos suvokiamas tik kaip įkvėpimo pagava. Per šias pamokas nesiekta įrodyti, kad kiekvienas filologas yra rašytojas. Anot nuolat juokaujančios V. Juknaitės, jis tik turi „rašymo negalią“. Įvairios raštingumo mokyklos įžvalgos priminė visai neseniai praėjusių „Vasaros literatūros seminarų“ iniciatoriaus M. Iosselio mintį, kad rašyti negalima išmokyti, galima tik suteikti laisvę ir parodyti, kas daroma ne visai taip („Literatūra ir menas“, Nr. 30).

Tad užduočių metu ryškėjo „nenugrimuotas“ autentiško žodžio judesys, čia atleisti visokie žavūs lapsus linguae (kad ir Th. Manno nameliomaneliškumas), akivaizdėjo tolerancijos reikalaujančios šiandieninio pasaulio realijos, švelniai supeikti nenatūralūs humanizmo proveržiai, pastebėti namie kurtuose tekstuose. Beje, paskaitose mokytasi kalbėtis kritiškai: iš pradžių ieškant privalumų, o tik vėliau prabylant apie nelygiąsias teksto briaunas.

Keista, bet ir po paskaitų buvo galima jaustis tarp tekstų. Juk aplink masino kasdienybės detalės – T. Smulskio filmas „Pietys“ (pagal K. Sajos novelę), besikeičiančios, ramybę trikdančios koncertų afišos ir nuolaidos, talismanų pardavėjo istorijos pamaryje. Arba tiesiog muzikiukų dailiai giedamas Maironis ir G. Storpirščio teatrinėse improvizacijose skaityta poezija. Tačiau sugrįžti prie knygos, kurią ne vienas akademietis laiko rankose paplūdimy (arba pametęs ilgisi skelbimuose), buvo laiko. Gal todėl buvo nesunku įsitraukti į pokalbį apie stilingus įvairių tekstų rūbelius, savaip intriguojančius pavadinimus, kurie nukreipia į tam tikrą skaitytojų suvokėjų ratą.

Juk vaizdas gali būti ne mažiau paveikus nei raidinis pavidalas, o gal taip gimsta vienas iš mišriųjų tekstų pavyzdžių? Kur baigiasi vieno ir prasideda kito žanro ribos? Ar autorius, mėtantis akmenukus skaitytojui į batus, naratyve vis primena apie „save“, ar mus apgaudinėja? Kas sieja M. K. Čiurlionį, B. Sruogą, T. S. Butkų-Slombą ir R. Šileiką-Geležėlę su A. Marčėno trupančiomis erdvelėmis? Apie tai prabilti intrigavo doc. Dainius Vaitiekūnas (LEU), kurio keliaujanti biblioteka sulaukė daugybės rankų prisilietimų. Už ją atsidėkoti moksleivės privalėjo aprašydamos ir analizuodamos nuotraukas iš savų klajonių po Nidą.

Taigi šioje sesijoje sudėtinga išlikti tyliuoju klausytoju. Juk čia pabiro tiek daug prašymų atskleisti save kitiems. Ne veltui kū­rybiškumą, susietą su drąsa prabilti garsiai, skatino retorikos meno užsiėmimai. Gerai suprasdama, ko per trumpą laiką reikia šiuolaikinei, į pragmatizmą linkusiai kartai, doc. Zita Nauckūnaitė (LEU) dalijosi jau patikrintais patarimais.

Pavyzdžiui: kokie galimi moraliai (ne)pateisinami manipuliacijos būdai, kaip atrodyti kitų akivaizdoje ir patirti mažiau streso. Neapsiribodama moksleives labiausiai pritraukusiomis psichologinėmis gudrybėmis, žaismingai skatino grįžti prie esminio sakmės, tradicinio pasakojimo ir jų interpretacijos apeliacinėje bei pramoginėje kalboje. O pastarųjų, su šypsenomis išsakytų iš „tribūnos“ mokyklos kieme ir saulės apšviestoje klasėje, netrūko.

Šių metų programą filologams vienijo pastanga bent apgraibomis pamėginti pamąstyti, kas yra menas. Todėl vienoje iš baigiamųjų paskaitų NMA absolventas Ignas Kalpokas (VDU) prabilo apie estetikos kilmę: trumpai pristatė I. Kanto, G. Hegelio, S. Kierkegaard’o ir J. Lacano idėjas. Jos pravertė gvildenant kūrėjo laisvės ir atsakomybės temą – apie ją iš teisinės pusės provokavo kalbėti Julija Ivinskaitė (Notingemo universitetas). Kaip visa tai suderinti? Ogi analizuojant „Pussy Riot“ atvejį, susukusį galveles ir parodžiusį, kad pasaulis suskeldėjęs į daugybę tiesų, kurioms sunku rasti racionalių (kontr)argumentų. Užtat mąstyti apie mus supančio pasaulio procesus prasminga.

Apibūdinti kūrybiškai Nacionalinės moksleivių akademijos dvasiai reikėtų atskirų pastraipų. Verčiau užsiminti apie ilgametę, svarbią galimybę dalytis patirtimi ir grožio matymu, apie norą praturtinti kitą bei leisti pasakyti daugiau nei vadovėliuose parašyta. Ir ne vien su vaizdingam žodžiui neabejingais moksleiviais. Kas žino, galbūt dėl to ruduo kažkam pasiūlys daugiau atradimų ir drąsos?

Pilna publikacija LiteraturaIrMenas.lt portale paspaudus čia.