Mes ugdome talentus Lietuvai!

Nacionalinė moksleivių akademija

Laiškas Nacionalinei moksleivių akademijai

Nacionaline moksleivių akademija,

 

Seniau rašydavau ilgiausius laiškus akademikams. Dėkodavau už nuostabias dienas, kartumą, eklerus ir pasivaikščiojimus pušynuose. Dėkodavau už tai, kad jie yra šalia, kad auga ir augina mane. Dėkodavau vadoviukams, mintyse dėkodavau pačiam likimui. Tačiau visada pamiršdavau padėkoti Tau, brangi Akademija, ir liūdniausia, kad tai supratau tik aplankius keistam jausmui, kad šiemet nebeteks važiuoti į sesiją. Tikiu, ne mažiau bus keista nematyti rugpjūčio 15-ąją sukrautų lagaminų ir prie širdies glaudžiamų bilietų…Žinau, absurdiška, tačiau mes, žmonės, esate tokie sutvėrimai, kad vertinti dalykus imame tik tada, kai juos prarandame, bet čia pagalvojau, kad geriau padėkoti vėliau nei niekada, todėl ir ėmiausi šio laiško.

O sakyti ačiū tikrai turiu už ką.

Pamenu kaip baugu buvo pirmoje sesijoje, kai aš, nieko nepažįstantis žmogeliukas, atsidūriau tarp gabiausių Lietuvos vaikų. Tą rytą stovint prie mokyklos ir bandant su visais bendrauti, pripažinsiu, gavau nemenką šoką: kalbėti su tokiais žmonėmis, kaip legenda Gilbertas paprasčiausiai nemokėjau, o ir visi kiti veidai šviete švietė…žiniomis? Platesniu akiračiu? Jaučiausi kaip su tuščiu puodu ant galvos – tokie visi aplink atrodė ypatingi. Juokingiausia, kad tada man paprasčiausiai nebuvo įprastas toks nuoširdus atvirumas pasauliui ir drąsa kalbėti neslepianti tikrųjų minčių. Visada jaučiau vienatvę, bet sutikusi šiuos keistuolius supratau, kad mano vieta – būtent čia. Tarp tokių šviesių žmonių. Ačiū, Akademija, kad parodei man, kokius nuostabius sutvėrimus nešioja Žemė. Man didelė garbė pažinoti kiekvieną akademiką, kurie kurs pasaulį. Ačiū, kad man dovanojai kartumą ir draugus, kurie tokiais turbūt ir liks iki gyvenimo galo. Ačiū.

Gyvenime bijojau daug dalykų. Bijojau garsiai dainuoti ir viešai improvizuoti šokį, bijojau nusišypsoti praeiviui, bijojau diskutuoti bijodama suklysti. Bet Tu mane išmokei…išdrįsti. Sesijoje buvo tokie nerealūs žmonės, kurie gebėjo net į mane, didžiausią pasaulyje bailę, įkvėpti liūtaširdiškos drąsos. Asmenybės ugdymo vadovai, išmokė šypsotis pasauliui ir nebijoti jam parodyti, kas esu. Iš dėstytojų išmokau kas yra tikra meilė darbui, todėl nebebijau kalbėti apie tai, kas man patinka (net jei ir yra rizika suklysti). Kiekvienas akademikas padrąsino mane dainuoti, šokti, kalbėti visam pasauliui. Vardinčiau ir vardinčiau, bet turbūt prireiktų knygos, kad pasakyčiau visas įveiktas baimes. Todėl tik pasakysiu ačiū. Už suteiktą drąsą ir laisvę nuo savęs pačios. Ačiū.

Apie žinias net nekalbu. Namų darbus kartais keikdavau, nes jie suvalgydavo mano savaitgalius. Kartais (meluoju, gana dažnai) keikdavau save, nes galva „neišnešdavo“ kurių nors užduočių. Bet tada supratau, kad tereikia ilgiau pasėdėti ir pagalvoti. Patikėjau, kad nieko nėra neįmanomo, jei tik labai nori. Todėl Tavo dėka užsiauginau žvėrišką užsispyrimą – šeima dar ir šiandien stebisi iš kur manyje tiek kantrybės, ugnelės įveikti viską ir troškimo sukurti geresnį pasaulį. O aš mintyse vis dėkoju Tau, Akademija. Dėkoju kiekvienam dėstytojui, sunkiausius dalykus paaiškinus stulbinamai paprastai, dėkoju kiekvienam akademikui, kartu gvildenusiam užduotis ir išmokiusiam, kaip reikia mokytis. Ačiū Tau, Akademija. Be Tavęs netikėčiau, kad mokslas gali išgelbėti pasaulį. Mokslas ir kantrumas. Ačiū.

O tie pušynai, saldžiausi eklerai, naktinės gatvelės, kopos, pavėjui sklindančios dainos, salsa, (ne)pramiegotos paskaitos, žygiai ir Ž žaidimai, smėlis batuose, draugų juokas, amžinas klausimas „per ką varlytė šokinėja“, nuo muzikiukų balsų skambantys koridoriai, diskusijos apie mokslą, filosofiški pokalbiai prie jūros, aikido meditacijos, Ričardo Jankausko meno pamokos, beprotiškos idėjos, beprotiškų idėjų įgyvendinimas, kartumas ir, žinoma, ežiukas visada visada išliks mano atminty. Tu, Akademija, visada turėsi saugią vietą širdyje kamputyje ir aš pažadu, kad pasauliui apie Tave kalbėsiu. Kiekvienam, paklaususiam iš kur aš tokia, atsakysiu: „NMA mane užaugino“.

Ačiū, kad suteikei man sparnus.

Pušku Pušku

 

Šioje interneto svetainėje naudojami slapukai. Slapukai naudojami rinkti informaciją apie apsilankymus svetainėje, pagerinti svetainės veikimą ir siūlyti naudotojams aktualų turinį bei reklamas. Daugiau informacijos ieškokite mūsų Slapukų naudojimo taisyklėse. Skaityti daugiau.
Šioje interneto svetainėje naudojami slapukai. Slapukai naudojami rinkti informaciją apie apsilankymus svetainėje, pagerinti svetainės veikimą ir siūlyti naudotojams aktualų turinį bei reklamas. Daugiau informacijos ieškokite mūsų Slapukų naudojimo taisyklėse. Skaityti daugiau.