Mes ugdome talentus Lietuvai!

Nacionalinė moksleivių akademija

Jonas Kubilius: žmones reikia mylėti - tada ir mokymasis geresnis.

Jonas Kubilius, studijavęs matematiką ir fiziką Masačusetso technologijos institute (Massachusetts Institute of Technology – MIT) JAV, šiuo metu yra Belgijos Liuveno universiteto neuromokslų doktorantas. Šiemet NMA Vasaros sesijoje Jonas vedė tarpdisciplininius užsiėmimus apie neuromokslus. Pakalbinome Joną apie jo veiklos sritį, studijas, kelius tobulėjimui ir jaunų žmonių ugdymą.

Jonai, ar gali trumpai papasakoti, kuo dabar užsiimi?

Na, tiriu žmogaus regą, žiūriu, kodėl žmonės mato, kokiu būdu sugeba išskirti visokius daiktus iš to vaizdo, kuris patenka į akį. Apie REGĄ pasakoti kebloka, todėl duosiu nuorodą. Mes to nedarom, bet čia parodymas, ko mes siekiam. Jeigu supranti, kaip mes matome, tada gali suprogramuoti kompiuterį, kad jis matytų. Jeigu kompiuteris mato taip, kaip aš, tada jis gali daryti už mane kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, vairuoti. Tad mano tyrimai yra iš tinginystės paskatų.

 Ar galėtume sakyti, kad prisidedi prie dirbtinio intelekto kūrimo? O gal jis jau sukurtas?

Prisidedu, bet labai per atstumą. Mano tyrimai yra fundamentiniai – taikymais neužsiima. Bet faktas po fakto, ir jau inžinierius gali daryti savo dirbtinį intelektą. O ar dirbtinis intelektas jau yra – čia sunkus klausimas. Mane nustebino viena mintis, kad, pavyzdžiui, galbūt internetas yra dirbtinis intelektas. Galbūt internetas turi sąmonę – tik kaip sužinoti? Bet čia jau ne mano sritis (šypsosi).

Tu pats į neuromokslus atėjai iš matematikos ir fizikos. Ar iki tol domėjaisi neuromokslais?

Buvo taip: Masačusetso technologijų institute antrame kurse reikėjo rinktis specialybę. Galvojau imti matematiką, nes yra įdomių kursų, kuriuos norėčiau išklausyt. Bet kartu supratau, kad  matematikas nebūsiu, nes neįdomu ir „netempiu“. Tad reikėjo pasiieškoti kur nors laboratorijoje vietelės, kad apsišniukštinėčiau, kas patinka, o kas ne. Nežinojau, nuo ko pradėti, bet galiausiai sugalvojau du variantus: organinę chemiją, kuri patiko mokykloje, ir neuromokslus, nes tai buvo kažkas iš gyvybės mokslų ir ganėtinai tarpdisciplininė sritis. Padaviau paraiškas, bet chemikai neatsiliepė (nes ko čia kažkokie matematikai rašinėja?), o neuromokslininkų labai daug atsiliepė. Vieną (geriausią!) išsirinkau ir ketverius metus sąžiningai ten ariau, kol reikėjo galvoti apie doktorantūrą ir tada jau teko pripažinti, kad nėr kur dėtis – teks su tais neuromokslais keliauti ir toliau. O su organine chemija buvo dar toks dalykas, kad po kurio laiko atsiliepė kažkoks organikas ir sako: „Buvau čia komandiruotėj, laiko neturėjau, užsuk“. Aš jam atsakiau, kad negaliu, jau radau vietą kitoj laboratorijoj. Po poros mėnesių jis gavo Nobelio premiją.

Tai visgi meilę neuromokslams užsiauginai?

Užsiauginau. Tau tiek laiko patarkuotų per smegenis apie smegenis – irgi pamiltum. Ypač kai susipažįsti su sritimi ir pamatai, kiek daug neatsakytų klausimų ir kad ne taip sunku ką nors individualiai nuveikti (lyginant su fizika). Be to, randasi bonusų: gal kokią dirbtinę regą sukursim – nereikės mokytis vairuot…

 Jeigu neuromokslai tokia perspektyvi šaka, ar reikėtų skatinti moksleivius tuo domėtis jau mokykloje?

Aišku, reikėtų. Kaip čia yra, kad mokykloje kalbam apie inkstų veikimą, o apie smegenų – ne? Bet mokyklose visada taip: pasakoja apie šimto metų senienas, o naujų dalykų vadovėlių nėra, mokytojai nekompetentingi…

Mokeisi keliose skirtingose mokslo įstaigose. Kokias naujoves ir mokymo metodus norėtum įdiegti Lietuvos mokyklose ar universitetuose?

Oi, daug daug (šypsosi). Pirmiausia štai ką. Esmė yra mažiau stovėti prie lentos ir burbėti po nosim, o daugiau liepti studentams patiems galvoti, nes jei miegi per paskaitą, tai nelabai išmoksi. Dar būtų gerai dėstyti naujausius dalykus, o ne tik seniai žinomus; kreiptis į dėstytojus vardais, nes tai kuria jaukesnę atmosferą ir į paskaitas įdėti šiek tiek fizinio krūvio. Nors svarbiausia, kad žmonės išsiugdytų gebėjimus susirasti informaciją ir mąstyti kritiškai. Ir mylėti žmones reikia – tada ir mokymasis geresnis.

Ar tokia atmosfera buvo Masačusetso technologijų institute?

Ten buvo vienas svarbus dalykas: jausmas, kad viskas įmanoma, tvyrojo ore. Ir dėl to drąsiai žmogus darydavai daug ir kitaip. Dabar, pavyzdžiui, Belgijoje tvyro kitokia atmosfera: čia ir to negalima, ir ano (pvz., negalima naudot ne Windows‘ų). Tada iškart pajunti savo ribas ir bijai bandyti. Taip būna tada, kai susirenka nekompetentingi žmonės – nieko nenorintys, o tiesiog atliekantys savo darbą. Tada nieko negalima daryti kitaip, nes tai žlugdo sistemą ir papildomo krūvio žmonėms sukelia. Tokia jau žmogaus prigimtis: tingėti ir nejausti atsakomybės už savo veiksmus.

 Tad kodėl Tu vis dar Belgijoje? Skaičiau, kad ten puikus neuromokslų centras, bet jeigu sakai, kad ten žmonės tik dirba savo darbą ir žiūri į jį visai nekūrybingai, ar toks darbas turi ateitį?

Jonas: Taip yra Belgijoje ir Lietuvoje, ir, matyt, visoje Europoje. O darbas ateitį turi, kaip neturės. Žmonės čia gerai publikuojasi, neblogus tyrimus daro – gal nėra MIT lygio, bet tai nereiškia, kad jau visai nieko verti.

Ar galvoji grįžti į Lietuvą?

Galvoju, bet ne po doktorantūros, nes proto ar pasiekimų dar per maža bus, kad galėčiau grįžti.

O įgijus patirties ir kažką pasiekus, nesinorėtų Lietuvoje sukurti neuromokslų centro, į kurį pajungtum jaunus, perspektyvius, besidominčius žmones?

Nesinorėtų (šypsosi). Kai darai kokį nors centrą, kam nors dideliam imiesi vadovauti, tai automatiškai nelieka laiko laimei. Kam man to reikia? Aš mieliau turėčiau savo laboratoriją, penkis gudrius vaikius – ir važiuojam!

Tai todėl ir sugalvojai prisijungti prie NMA, kad sudomintum jaunus žmones ir užsiaugintum  mokslininkus?

Yra daug priežasčių, kodėl noriu dėstyti moksleiviams NMA. Pirmiausia, žinoma, „naujų kadrų“ ugdymas. Kaip ir kalbėjom, moksleiviai apie smegenis mokykloje nieko neišmoksta, o paskui – galbūt kaip aš – nežino, ką studijuoti, nes nenori tradiciškai pasirinkti vienos specialybės. Aš ateinu ir parodau jiems alternatyvą. Net tie, kurie netaps neuromokslininkais, jau bus supažindinti su tais klausimais, ir kai ateityje skirstys pinigus, o aš prie Katedros su ištiesta ranka sėdėsiu, gal prisimins, kad  neblogas dalykas tie smegenų tyrimai ir nuspręs padėti. Apskritai, yra svarbu šviesti žmones – o jauni ir lankstūs gerai absorbuoja informaciją. O kas yra žmogus? Smegenys. Todėl kai pasakoju apie smegenis, jie sužino apie save: apie tai, kada mes klystame ir kodėl klystame. Ir aš tikiuosi, primokyti jie bus gudresni ir nepasitikės savo aklais racionaliais pamąstymais ar intuicija. Galiausiai, kaip buvęs teatro aktorius jaučiu poreikį būti scenoje – scenoje jau nebepasirodau, bet būnu bent jau prieš auditoriją. Ir dar kodėl esu būtent NMA – tai nuostabi atmosfera, TOKIE dėstytojai surenkami, kad malonu būti tarp jų, susipažinti su labai įvairiais žmonėmis, sakyčiau, Lietuvos elitu. Tai kartu padeda neatitolti nuo Lietuvos ir yra dar viena paskata grįžti, nes niekas nebegrįš po daugybės metų užsienyje – nėra prasmės, nes Lietuvoj jau nieko nebebūna likę. Na, o mane laiko NMA ir NMA pažintys.

Kokią įtaką Tau turi darbas su jaunais žmonėmis?

Jie užduoda gerų klausimų, nes žmonės dar nesugadinti. Be to, verčia pasitempti – juk ne į visus klausimus atsakau. Paskaitoms reikia ruoštis, o besiruošdamas imu geriau suvokti savo sritį, auga dėstymo įgūdžiai. Dar gaunu meilės, kai paskaitos pabaigoje labai ploja. Iš moksleivių man nieko nereikia. Visą gyvenimą mane didesni tempė už ausų, o dabar, kai galiu, aš irgi tempiu – niekas neverčia ir jokio atlygio čia nereikia. Tai yra greičiau mano skola Mokytojams.

Ką galėtum patarti žmogui, kuris ruošiasi stoti arba pirmus metus studijuoja?

O patarti ką? Kaip gyventi? (juokiasi) Buvo NMA vienas moksleivis, kuris, regis, po pačios pirmos mano paskaitos Akademijoje priėjęs paklausė, kaip jam gyventi. Tai buvo klausimas, kurį užvis labiausiai norėjau išgirsti – vadinasi, paskaita pasiekė širdį. Bet kai išgirdau klausimą, sutrikau ir nieko protingo jam nepasakiau. Todėl reikia dabar susikaupti (šypsosi). Sakyčiau gal taip: reikia labai mąstyti, nes realybė nėra tokia, kokią mes ją matome – ji iškreipiama medijų, nuomonių, įsitikinimų, jausmų, intuicijų… Nėra autoritetų, nėra! Reikia galvoti, o ne vadovautis kitais, reikia jausti atsakomybę už savo veiksmus – asmeninę atsakomybę net minioje! Reikia labai klausyti kitų – klausyti, bet ne vadovautis. Na, ir reikia mylėti. Žmonės yra sudėtingi, sunkūs, netobuli – jie klysta, ir reikia pamilti tuos trūkumus, priimti juos kaip neišvengiamybę ir padėti. Taip žmogus auga, o augti – gerai.

Kalbino: Ieva Andrukaitytė, NMA Alumni

Šioje interneto svetainėje naudojami slapukai. Slapukai naudojami rinkti informaciją apie apsilankymus svetainėje, pagerinti svetainės veikimą ir siūlyti naudotojams aktualų turinį bei reklamas. Daugiau informacijos ieškokite mūsų Slapukų naudojimo taisyklėse. Skaityti daugiau.
Šioje interneto svetainėje naudojami slapukai. Slapukai naudojami rinkti informaciją apie apsilankymus svetainėje, pagerinti svetainės veikimą ir siūlyti naudotojams aktualų turinį bei reklamas. Daugiau informacijos ieškokite mūsų Slapukų naudojimo taisyklėse. Skaityti daugiau.