Mes ugdome talentus Lietuvai!

Nacionalinė moksleivių akademija

Bendras mokymasis - raktas į efektyvų ugdymą?

Kokia turi būti mokykla? Koks mokymosi būdas yra efektyviausias? Žmonės visame pasaulyje ieško atsakymo, nes supranta, kad žmonijai išgyventi lieka vienintelis būdas – gebėti mokytis greitai, daug ir sugebėti kūrybiškai spręsti kasdienius iššūkius. 

Daugelis dabartinių  strateginių dokumentų kalba apie tai, kad tam, kad susitvarkytų su iškylančiais iššūkiais, ateities kartos turės tapti „kūrybiškais ir bendradarbiaujančiais žinių kūrėjais“, kaip buvo pavadintas OECD Inovacijų strategijos pamatinis dokumentas, kuriame sakoma, kad „tik tos šalys, kurios sugebės pertvarkyti savo švietimo sistemą taip, kad ji skatintų vaikų ir suaugusių gebėjimą prisitaikyti ir veikti kūrybiškai, išliks žmogiško vystimosi ir technologijų priešakyje“.

Bendras mokymasis – tai procesas, kuriame mokiniai moko vieni kitus. Tai nėra nauja, šiais laikais sugalvota idėja. Dar 1795 m. pirmą kartą tai aprašė škotas Andrew Bell, kuris tuo metu gyveno Indijoje. Jis parašė knygą apie bendro mokymosi metodą ir pats jį naudojo. Pasklaidžius istorijos puslapius matyti, jos dar vienas labai įdomus bendro mokymosi etapas buvo įgyvendintas Prancūzijoje 19 a. pirmoje pusėje.

1815 m. Prancūzijoje buvo įkurta asociacija „Société pour l’instruction élémentaire”, kaip efektyviausias būdas mokyti žemesnės socialinės klasės vaikus pradinių žinių – skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tais pačiais metais asociacijos narys Lazare Carnot buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru ir iniciavo naujo tipo mokyklos, kurią pavadino „Ecole Mutuelles“, atidarymą. Mokykla buvo skirta žemesnių socialinių sluoksnių vaikams. Siekiant nedidinti išlaidų mokymo procesui, augant vaikų skaičiui patys vaikai mokė vaikus, t.y. vietoj specialiai parengtų mokytojų dirbo patys vaikai, kuriuos vadino moniteurs (šiandieninis mentorių prototipas). Mentoriais tapdavo vaikai, kuriems geriausiai sekdavosi, kuriuos kiti vaikai gerbė ir į kuriuos lygiavosi. Išlaidos mokymuisi buvo taupomos ir vadovėlių sąskaita – ne kiekvienas vaikas turėjo savo knygas, jomis reikėjo dalytis tarpusavyje. Taip prasidėjo didžiausias istorijoje mokymo metodikos eksperimentas. 1815 m. šiose mokyklose mokėsi 165,000 vaikai, o 1820 m. pabaigoje šis skaičius išaugo iki 1,123,000. Po Prancūzijos revoliucijos 1830 m. šalyje buvo 2,000 oficialiai registruotų “Écoles Mutuelles”.

Bendrasis išsilavinimas tuo metu buvo laikomas socialine kontrolės priemone – juo buvo siekiama, kad vargingesnių socialinių klasių vaikams neliktų laiko vagiliauti ir šlaistytis gatvėse ir jie turėtų kuo užsiimti tol, kol pakankamai užaugs, kad galėtų dirbti. Tačiau paaiškėjo, kad taip besimokantys vaikai tampa kūrybiškesni ir protingesni, tik jie yra mažiau linkę gerbti oficialią valdžią nei tie vaikai, kurie buvo mokomi tradiciniu didaktiniu būdu. Kai buvo pastebėta, kad dauguma 1948 m. Revoliucinės partijos lyderių mokėsi šioje „Écoles Mutuelles” mokyklų sistemoje, kilo politinis coup de grace. Pavyzdžiui, vienas tokių lyderių buvo Joseph Proudhon, kuris ir šiandien laikomas labai svarbiu inovatyviu socialinės minties mąstytoju.

Restauracijos laikotarpiu po Revoliucijos, nepagarba oficialiai valdžiai buvo neatleistina. Todėl greitai po 1848 m.,  Antrosios imperijos laikotarpiu, „Écoles Mutuelles“ buvo uždarytos. Prancūzijoje jos niekada nebuvo atgaivintos. Atsiradusios mokytojų profsąjungos visiškai nebuvo suinteresuotos tokio mokymo metodo taikymu, nes tokiose mokyklose reikia mažiau mokytojų.

Kaip netikėtai parodė šis devyniolikto amžiaus Prancūzijos eksperimentas, „Écoles Mutuelles“ buvo ne tik mokykla, kuriai išlaikyti reikėjo mažiau lėšų. Savo laikmečiui tai buvo neįtikėtinai efektyvi mokykla: mokymo programą, skirtą penkerių-šešerių metų studijoms, mokiniai užbaigdavo vidutiniškai per dvejus-trejus metus.  Prancūzų istorikė Querrien, išanalizavusi šį istorinį epizodą ir apie tai parašiusi knygą „Per daug efektyvi pedagogika“, pasakoja, kad vaikas išmokdavo laisvai skaityti ir rašyti per dvejus metus, o tradicinėje mokykloje jam prireikdavo penkerių – šešerių metų. Ir tokia akceleracija pastebėta ne tik pradinių įgūdžių – skaitymo ir rašymo – lavinime. „Écoles Mutuelles mokiniai demonstravo didelį norą mokytis toliau ir daugiau, nei buvo numatyta suplanuotoje programoje. Juokingiausia, kadi tai ir buvo didžiausia problema, nes vargingųjų socialinių sluoksnių vaikus reikėjo užimti aštuonerius metus (tokiam laikui buvo suplanuota programa), o jie viską pabaigdavo per 20 mėnesių! Įsivaizduokit, ką galėjo pasiūlyti devyniolikto amžiaus švietimo sistema tūkstančiams 12-14 metų vaikų iš darbininkų šeimų, pasiruošusių ir trokštančių daugiau žinių, kurių gauti galima buvo tik universitete, skirtame privilegijuotų klasių vaikams?

Juk „pagrindinė privalomos mokyklos užduotis tiek septyniolikto amžiaus protestantiškuose kraštuose, tiek devyniolikto amžiaus Prancūzijoje buvo paversti varguolius ateities darbininkais. Vargetų vaikams mokyklos lankymas buvo prievartinis reikalavimas, toks pats, kaip karinė prievolė. Mokyklos tikslas nebuvo skatinti jų troškimą mokytis. Mokyklos uždavinys buvo išmokyti juos darbo drausmės, tokiu būdu paruošiant drausmingus darbininkus fabrikantams“. Argi ne ironiška, kad metodika, kuri buvo sugalvota vien kaip mažiausiai išlaidų reikalaujanti vargetų mokymo priemonė, pasirodė esanti efektyviausias savo laikmečio mokymo būdas?

Nors „École Mutuelles” buvo panaikinta, tačiau panaikinimo priežastis nebuvo jos mokymo rezultatų kokybė. 1822 m. Conseil Général du Calvados ataskaitoje siūloma, kad „šis metodas būtų taikomas tik aukštesnių socialinių sluoksnių šeimų vaikams, kurie pasieks maksimalų žinių lygį, be to, jiems turi rūpėti kaip galima greičiau įvaldyti mokymosi mechanizmus“.

Galbūt sparčiai augant pasauliui, kuriame vis daugiau reikia žinių, laikas vėl atsigręžti į bendrą mokymąsi, kad suspėtumėme augti kartu su juo. Ar galėtų toks metodas tapti veiksminga alternatyva nusistovėjusiems, tradiciniams ir ne visada patenkinantiems lūkesčius mokymosi būdams? Spręsti mums patiems, tačiau delsti nebeturime laiko – rytojus išaušta rytoj.

Straipsnis parengtas pagal dar neskelbtą Bernard Blandin publikaciją „Mutual Learning: A Systemic Increase in Learning Efficiency to Prepare for the Challenges of the Twenty-First Century?“ 

Straipsnį parengė Eglė Daunienė