Tęsiame įspūdžių iš užjūrio grandinę: šįkart pakalbinome NMA absolventus, kurie pasirinko studijas ne Lietuvoje. Kas paskatino tokiam sprendimui? Kuo ypatingas mokslas ir gyvenimas užsienyje? Kuo džiaugiasi, stebisi ir kokių svajonių turi NMA Alumnai? Paklauskime jų pačių!
__________________________________________________________________________________________________________________________
Pijus Simonaitis, NMA Alumni matematika
Mokausi Matematiką-Fiziką Paryžiuje, Université Pierre et Marie Curie, pirmame kurse. Na taip, prancūziškai. Mokykloje kalbos nesimokiau, pradėjau tik pavasarį, bet UPMC neprašė kalbos testo, o aš stengiausi per daug nemąstyti. Turėjau vietas Edinburgo ir Warwicko universitetuose, bet Paryžius kažkaip užkabino ir vis nepaleidžia. Lyginant su salomis, oras čia geresnis, maistas skanesnis, o merginos… Visų parodų apeiti nespėsi, jazzas tvyro ore, o miesto grožis neišpasakytas. Paryžiuje visa krūva galingų universitetų, mokslinis gyvenimas labai aktyvus, nors pirmame kurse tuo ir sunkiau pasinaudoti. Studijos nemokamos, valstybė kompensuoja dalį būsto nuomos, o antraisiais metais tikiuosi gauti ir nemenką stipendiją. Baigęs mokyklą likau Lietuvoje, turėjau laiko susiorientuoti ir paieškoti įdomesnių sprendimų. Laisvi metai tikrai nėra blogiausia, kas gali jums nutikti. Improvizuokite!
__________________________________________________________________________________________________________________________
Lukas Melninkas, NMA Alumni matematika
Kraupiausia gyvenime yra tai, kad svajonės pildosi. Ir štai po neatsargių, naivių pasvaičiojimų sunkioje vaikysteje atsiduriu Paryžiuje. Ne kaip vienas iš tų kelių milijonų turistų, kurie plūsta į miestą kiaurus metus, bet kaip eilinis multimilijoninės urbanistinės struktūros vienetas. Ir tai dar tikrai nereiškia, kad gyvenu jaukioje gatvelėje priešais Katedrą, kad pro langą kyšo Bokštas, o kasryt linksmai žingsniuojančiam įdomių paskaitų link į abu skruostus pakšteli bent Ji. Išankstines nuostatas tenka keisti dar Kaune: užsieniečiui studentui apsigyventi Paryžiuje už lietuviškam atlyginimui pritaikytą nuomą yra (jei kartais ir įmanoma) sunkoka. Be to, kalbos nemokėjimas, vietinių sąlygų ir juridinių niuansų nežinojimas reikalo nepalengvina. Geriausias žmogaus draugas šioje situacijoje yra sėkmė. Nors gyvenu visai ne Paryžiuje ir į paskaitas reikia gana ilgai važiuoti traukiniu, didelės bėdos nematau, nes tiek gyvenimo sąlygos, tiek kaina, tiek pats faktas, kad nereikia nakvoti po tiltu, verčia džiaugtis.
Mano universitetas, kurio vardą turiu garbės tarti – Université Pierre et Marie Curie Paris 6 – yra reitinguojamas tarp pasaulio geriausiųjų. Ir vėl rezultatai nepateisino lūkesčių. Nuoširdžiai pavydžiu tiems, kuriuos dėstytojai ir laiko terminai verčia sunkiai dirbti pasirinktos specialybės kryptimi. Kita vertus, prancūzai garsėja dideliu pulku super talentingų matematikų. Tikrai pajutau, kad čia tiesiog knibžda pasaulinio lygio mokslininkų. Ir tada, kai Fields medalio laimėtojas sklandžia prancūzų kalba paaiškina, kad viskas tik dėl „geros kompanijos“, nejučia pajuntu, kad esu vietoje, kurios mokslinė potencija tiesiog liejasi per kraštus. Gal tas pirmas kursas yra tik tokia priemonė atbaidyti tuos, kurie abejoja matematika?
Ir visgi: aš mokausi Paryžiuje. Bus ką pasakoti anūkams.
__________________________________________________________________________________________________________________________
Andrius Aučinas, NMA Alumni informatika
Jau ketvirtus metus mokausi Kembridžo universitete, Didžiojoje Britanijoje. Šiemet, vos pabaigęs bakalaurą, pradėjau doktorantūros studijas: svarbu buvo ne tik tai, kad man patiko tokio pobūdžio darbas, bet ir jaučiausi ne viską, ką būtų įmanoma, pasiėmęs iš Kembridžo. O įmanoma čia tikrai daug: išmokti, pamatyti, susipažinti, sukurti… Atrodo kad tiesiog reikia nuspręsti, ko išties nori, įdėti į tai daug savęs ir tai pavyks.
Per porą metų turbūt trečdalis mano pažįstamų iškeliavo ieškoti laimės svetur. Ne išimtis ir aš, tik iškeliavau ne į UK, bet į mažą Marburgo miestą vidury Vokietijos – studijuoti biologiją. Nepažįstu nė vieno lietuvio, gyvenančio arčiau nei už 300km, kas priverčia susipažinti su užsieniečiais arba vokiečiais. Visiems mano vardas Augustina yra itin egzotiškas ir sunkiai suprantamas, nors vokiška jo versija Augustyna yra gana populiari. O kviečiant žmones po vieną, Gabrilavičiūtė dažniausiai virsta Gaaabryyyla..wrybduqwxzxzjdkfl…Augustyna? arba nuo manęs visus pradeda kviesti vardais, bet bent kitiems studentams atrakcija. Vis dėlto, kai kurie kursiokai sunkiai atskiria du dalykus „prastai vokiškai šnekanti užsienietė“ ir „psichiškai neįgali mergaitė“, kas tikrai nedidina pasitikėjimo savimi. Su užsieniečiais žinoma lengviau, nes bent visi esam lygūs. Tačiau tokia gyvenimo patirtis turi didelių privalumų – tenka atitrūkti nuo Lietuvos ir įsigyventi kitokioje kultūroje, išmokti dažniau šypsotis ir pirmai priėjus pasakyti „Hallo“. Iš pradžių šoką kėlė visai kitoks studentų ir dėstytojų ryšys: yra įprasta per paskaitas valgyti, gerti, panorėjus išeiti (net jeigu liko 15min paskaitos, o žmogus sėdi pirmoje eilėje) – tai, kas mums atrodo visiška nepagarba, čia yra nehierarchinės visuomenės norma. Tačiau, iš kitos pusės, autobusų vairuotojai visada visiems pasakys kelią, jeigu reikia – paskambins kitos linijos vairuotojui, kad paklaustų, kur jis yra, visas miestas pilnas savarankiškai keliaujančių aklųjų (kas Vilniuje paskutinį kartą kokį matė?), o tavo grupelę kuruojantis dėstytojas pasiūlo visiem susitikti kalėdinėje mugėje ir prie puodelio karšto vyno pasidalinti naujausiais įspūdžiais. Studijų kokybė truputį nuvylė, nes pirmi metai skirti sulyginti visų žinias (ko reikia dėl itin chaotiškos mokyklų sistemos), todėl kartais jautiesi kaip kartodamas 11 klasės kursą, tačiau bent yra suteiktos visos sąlygos mokytis – internete patalpintos skaidrės, papildoma medžiaga, santraukos, rengiami seminarai, skirti nesupratusiems paskaitų. Todėl norėčiau patarti visiems – važiuokit iš čia. Važiuokit ten, kur dar nėra lietuvių bendruomenės: mokytis anglų kalba galima netik JK. Važiuokit išplėstomis akimis, bent su Erasmus programa, nes tik pažvelgę į Lietuvą iš šalies, galėsit įvertinti jos pliusus ir minusus. Važiuokit, tik nepamirškit grįžti 
