NMA Alumni susitikimas, arba Ankstyvo rudens sesija

Nors ir esu tikras kaunietis, tačiau botanikos sode svečiavausi gana seniai. Vaikštau sau pirmą šių metų rudens penktadienį aplink sodo vartus ir ieškau kažko, kas man primintų Akademiją. Vienoj rankoj krepšys su būtiniausiais daiktais, kitoj – maišas su pyragu. Dairausi dairausi aplink ir žiū – moja kažkas! Prieinu arčiau – ogi pagrindiniai susitikimo organizatoriai Aleksas ir Vaida sėdi prie tvenkinuko ir laukia mūsų visų! Tik atvykus, jiedu svetingai aprodė mūsų kuklų „viešbutuką“, kur seniai seniai arklidės karaliavo, bet dabar ir virtuvėlė, ir miegamasis su dešimt čiužinių, ir netgi renginių salė atsirado.

Po truputį vienas po kito ėmė rinktis daugiau alumnų. Suėjo, suriedėjo daug akademikų kartų: nuo dabartinių doktorantų iki naujai iškeptų užsienio ir Lietuvos universitetų pirmakursių, tik šiemet baigusių Akademiją.

Pagalvojau, jog šį susitikimą būtų galima pavadinti mažąja sesija. Arba Ankstyvo rudens sesija. Yra dešimt dalykų, kurie sieja šią mažąją ir kitas, didžiąsias sesijas. Žvelgdami į tuos dešimt dalykų ir bandykime pajusti tą puikią ankstyvo rudens sesijos nuotaiką.

Pirmas dalykas yra kortelės. Į alumnų susitikimą vadoviukai atsivežė ne tik savo miegmaišius, užkandžių, projektorių, bet ir mažą stebuklų dėžutę. Iš tos stebuklų dėžutės kūrybingosios Daina ir Kotryna traukė korteles ir dalino jas mums. Ne, ten nebuvo nei vardų, nei pavardžių. Kiekvienam buvo sugalvotos pareigos. Kas buvo kimštukas, kas šypsniukas, kas juokutis, kas labas rytelis, kas uodų gaudytojas, kas galvelės glostytojas, kas kutuliukas… Tad kiekvienas iš mūsų stengėmės atlikti savo smagias pareigas.

Kas visose sesijose yra vienas svarbiausių dalykų? Taip, pažinimas! Ir, be abejo, ne mokyklos suoluose mes sėdėjom, bet vaikščiojom po botanikos sodą. Pirmą vakarą sodą mums aprodė pati jo direktorė, NMA biochemijos sekcijos vadovė profesorė Vida Mildažienė. Turbūt didžiausią įspūdį visiems paliko antropologės, žymiausios orangutangų tyrinėtojos Birutės Galdikas vardu pavadinta ąžuolų alėja. Prie pažintinio stendo, esančio toje pačioje Alėjoje, profesorė Vida Mildažienė mums papasakojo ne tik apie Birutės Galdikas viešnagę Lietuvoje, bet ir apie tai (tik niekam nesakykit!), jog Stelmužės ąžuolas nėra jau toks ir senas. Taip pat visiems patiko ir ožių šeimyna. Šie raguoti sodo gyventojai mus pamatę pradėjo pūstis ir mekenti, laukdami savo vakarienės – pakelio sausainių. Taip, taip, ne tik sausainius, bet ir pakelį jie pasimėgaudami sušlamščia. Kitomis dienomis mes dar ne kartą bėgome jų aplankyti.

Bet Kauno botanikos sode gyvena ne tik ožiai. Ten ir visokių žalčių, gyvačių, iguanų, gyvalazdžių, skorpionų ir tarantulų galima rasti. Tik nebijokit, jie niekur po žolę nešliaužioja ir nevaikštinėja. Visi šie gyviai vieno iš sodo pastatų rūsyje yra saugiai uždaryti.  Tiesa, matėm tame rūsyje ant sofos vieną iguaną, kai kas bandėm ir paglostyti, bet jinai į mus jokio dėmesio nekreipė. Išėję iš pilno įdomybių, o kai kam ir išgąsčio, rūsio, patraukėme į romantiškesnę vietą – sodo oranžeriją. Ten, šiltnamiuose, pasijutom lyg kokioj Afrikoj ar prabangiam kurorte. Kas norėjo, galėjo prisėsti po bananu, grožėtis palmių, kaktusų ir kitų augalų galybe, taip pat uostyti, o kartkartėmis netgi ir ragauti. Tiek daug sužinojome apie egzotiškus vaisius, kad viską labai sunku aprašyti.

Ar žinote, kad Kauno botanikos sode Akademija augina savo ginkmedį? Su sodo darbuotoju Valdu prie to ginkmedžio ir nuėjome. Kadangi NMA augalas neseniai pasodintas, jis dar nėra didelis, bet jei akademikai dažniau jį aplankytų, gal ir greičiau augtų?

NMA visuomet saugo gamtą. Tad trečias dalykas, kuris sieja didžiąsias sesijas ir šią mažąją, yra ekologija. Šįkart mes nenaudojom perdirbto popieriaus ir nerašėm ekologiškais tušinukais, bet gamtai davėm kitokią duoklę. Alumnai šįkart organizavo talką. Dirbom pusę dienos, kraudami ir degindami nugenėtus medžius ir krūmynus, bet užtat labai džiaugėmės, kad tokiu būdu galėjome atsidėkoti botanikos sodui už svetingą priėmimą.

Ketvirtas dalykas taip pat yra šiek tiek susijęs su gamta ir su ekologija. Šiemet vasaros sesijoje vyko probleminių uždavinių sprendimo turnyras. Talkoje taipogi reikėjo vieną probleminį uždavinį išspręsti: kaip nešant sudžiūvusias šakas neprisiliesti prie pavojingųjų sosnovskio barščių. Tačiau šis uždavinys nebuvo toks jau ir probleminis: nė vienas iš talkininkų nei ant rankų, nei ant kojų pūslių neįsitaisė. Tad mes dar kartą įsitikinome, kad akademikai nesunkiai gali išspręsti bet kokį probleminį uždavinį.

Alumnai yra neabejingi ne tik gamtai, bet ir krepšiniui. O stebėjome jį visai neįprastoje vietoje – sode, po medžiais, pro nedidelį televizoriuką. Su krepšiniu yra susijęs dar vienas iš tų dešimties dalykų – orientacinis žygis. Kai visiškai sutemsta ir baigiasi ilgoji pertrauka, akademikai grįžta prie televizoriaus su labai karštos arbatos puodeliu. Pabandykit visiškoje tamsoje tarp medžių rasti kelią prie televizoriaus ir neišlieti nė lašo arbatos. Orientuotis turbūt geriausia pagal žvaigždes, kurios susitikimo naktimis švietė labai ryškiai. Bet prisipažinsiu - nelaimėjau aš to žygio, nes netekau keleto taškų šiek tiek arbatos ant žolės išliejęs…

Dar vienas dalykas, be kurio neapsieina pastarosios sesijos, yra augintiniai. Pamenat, tie, kurie šiemet vasaros sesijoj buvot, kiek vorų Nidoj matėm? Alumnai su gyvūnėliais taip pat draugavo, tik ne su vorais, o su uodais (tiksliau, su uodėm, kaip Vytautas Jakštas sakė). Bet mes tas uodes lengvai išbaidėm! Žinokit, kad krepšinis ne tik tautą vienija, bet ir negerų vabzdžių padeda atsikratyti. Vos praėjus pusei kėlinio, uodės tūpė ant ekrano, bandydamos priešininkams įkąsti, o vėliau tą naktį paslaptingai pradingo!

Kiekvieną vakarą sesijų metu vyksta koks nors renginys. Be jų neapsiėjo ir ši, mažoji sesija. O jie buvo tikrai smagūs ir šiek tiek nostalgiški. Pirmąjį vakarą žiūrėjom skaidres apie šių metų vasaros sesiją, taip pat Vytauto Astrausko atrinktas visų NMA Alumni susitikimo dalyvių vizitines korteles (pamenat tokias?) iš seniai seniai vykusių sesijų. Buvo labai įdomu prisiminti, kaip prieš penketą metų atrodė dabartiniai alumnai. Antrąjį vakarą smagiai stebėjome NMA moksleivių 2005 m. vasaros sesijoje kurtus filmukus, taip pat peržiūrėjom šiųmečio mūsų muzikiukų ir NMA choro koncerto, vykusio Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, įrašą. O kai vis dar nenorėjome miego, planavome tolimesnę NMA Alumni veiklą. Juk sakoma, kad geriausios idėjos gimsta naktį.

Kaipgi akademikai gali gyvuoti be maisto? Alumnų susitikimas buvo saldus ne tik draugystės, bet ir valgymo prasme. Visi prisivežė krūvas pyragų, keksų, sausainių, kai kas net ir savo keptų. O kur dar skanioji naktinė Rūtelės kepta kiaušinienė ir po talkos lauže keptos bulvės. Man pačiam seilė tįsta apie tai rašant!

Per visas sesijas akademikai stebi aplinkinius ir prašalaičius. Kauno sesijose jais būna KTU studentai, Palangoje – vietiniai gyventojai, Nidoje – riedžiais riedantys vokiečiai. Prašalaičių netrūko ir alumnų susitikime. Iš atvažiuodavusių limuzinų pasipildavo gausybė jaunikių su jaunosiom, pabrolių su pamergėm. Kai kurie iš mūsų, su pavydu į juos žiūrėdami, sakė, jog jau ir patys norėtų tokių gražių vestuvių. Aš irgi sutikčiau tuoktis botanikos sode, apsuptas gausybės akademikų.

O dabar atsakykit, koks yra dešimtas, pats svarbiausias kiekvienos sesijos ingredientas. Taip, jūs visiškai teisūs – kartumas! Kaip ir visuomet, taip ir pirmą rugsėjo savaitgalį jo netrūko - mes gyvenome, žaidėme, bendravome ir dalyvavome talkoje visi kaip vienas! Ir patį kartumą jautė ne tik alumnai, bet ir botanikos sodo darbuotojai ir, be abejo, mūsų visų mylima profesorė Vida Mildažienė. Kad jūs būtumėt matę, kaip mes draugiškai atsisveikinom, dėkodami jai už svetingą priėmimą!

Tad NMA Alumni susitikimas buvo tikrai labai smagus. Tikimės, kad prie alumnų veiklos prisijungs vis daugiau ir daugiau buvusių akademikų. Žinokit, Aleksas labai laukia jūsų visų anketų. Klausiat, ar verta? Patikėkit, tikrai verta!

Tekstas Jorio Kazlausko (Alumni lietuvių filologija)

Nuotraukos Alekso Mazeliausko (Alumni fizika)