LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS SKYRIUS „MOKSLININKŲ RŪMAI“ ir LMA TECHNIKOS MOKSLŲ SKYRIUS
kviečia į

„Mokslo žinių dieną“ – LMA tikrojo nario prof. Vytauto Ostaševičiaus paskaitą
Ar spėjame su technikos pažanga?

Paskaita vyks 2012 m. gegužės 15 d. (antradienį)
Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius)

Pradžia – 15.00 val.

Nacionalinė moksleivių akademija pilna įvairiausių olimpiadų ir konkursų laimėtojų. Šiandien kalbiname Indrę Bručkutę, lietuvių filologijos sekcijos akademikę, iškovojusią jau ne pirmą kartą rengiamame respublikiniame jaunųjų filologų konkurse Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro III laipsnio diplomą už gerą prozą! Tačiau ne paslaptis, kad tai ne vienintelis Indrės laimėjimas kūrybos srityje. Kur ir ko ji dar yra pasiekusi,  klausiame pačios Indrės.

Pirmiausia, kaip gimė meilė lietuvių kalbai? Galbūt ją kažkas Tau įskiepijo, skatino kurti bei skaityti?

Nemanau, kad gimtąją kalbą reikia skiepyti. Ją kiekvienas nešamės su savimi. Tikriausiai didžiausias privalumas tai, jog šios kalbos kertelės puikiai pažįstamos, todėl  ja nesunku žaisti, išgauti įvairias formas, o svarbiausia – išsakyti tam tikras mintis. Vis dėlto, juk aš ja ir galvoju, visos idėjos galvoje kyla būtent šia kalba. Kalba yra milžiniška kūrybos dalis – nuo jos priklauso ritmas, skambesys, forma.

Gal gali įvardinti, kada pradėjai kurti?

Iš tiesų, tiksliai negalėčiau pasakyti, kada pradėjau kurti, nes nežinau, kokios kūrybos sąvokos ribos. Jeigu žaidimus žodžiais ir vaikiškus eilėraščius galėtume vadinti kūryba, tada turbūt pradinėje mokykloje.

Gal gali ką nors pacituoti iš savo vaikystės kūrybos?

Na, šį eilėraštį parašiau antroje klasėje!

Bėgo, skrido, lėkė, barės.

Po barimosi jos tarė:

Mes gyvensime miške

Vietoj bičių oloje

Bitės bus tam avily!

Bitės pasakų šaly!

Ar kūryba sudaro didelę dalį Tavo gyvenimo, laisvo laiko?

Drąsiai galiu teigti, jog pačią didžiausią. Kadangi visada nešiojuosi bent keletą užrašų knygučių su savimi (dažnai jos turi vis kitokią paskirtį), vos tik užėjus reikiamai emocijai ar idėjai – užsirašau. Kartais taip praeina laikas, kol laukiu susitikimo, kartais ir paties susitikimo metu.  Daugelis pažįstamų prie šito jau pripratę.

Kaip manai, kas Tave skatina didžiausią dalį gyvenimo skirti kūrybai?

Tam tikrą priežastį būtų sunku sugalvoti. Aš manau, kad tai mano būdas ieškoti atsakymų.  Kuo toliau, tuo daugiau laiko skiriu kūrybai. Anksčiau būdavo – nustatau tam tikrą laiką, tada prisėdu ir rašau, o dabar – kur papuola, kaip papuola, jei tik galiu. Taip pati galiu atrasti savo požiūrį – atsiranda tema, kurios dar negvildenau, ir pradedu kurti, atskleisti ją per savo matymo prizmę.

Vieni kuria, kada būna liūdni, kiti kada pyksta, dar treti – kai užplūsta nuostabios emocijos. Kas Tave įkvepia kurti?

Įkvėpimas yra labai abstraktus dalykas. Kartais galiu pradėti rašyti instinktyviai. Yra buvę, jog perskaičiau vieną, kitą straipsnį ar kūrinį ir velniškai norėjosi parašyti opoziciją. Daug idėjų į kūrybą atneša pokalbiai su žmonėmis. Įvairiais, kartais net vos pažįstamais. Kažkokie skirtumai, paradoksai. Dažnai įkvėpimas kyla iš pačios manęs – kai kažko nesuprantu, bandau išsiaiškinti arba kyla neįprastas klausimas.

Ar kada nors Tave buvo ištikusi kūrybinė krizė?

Žinoma, manau, tuos žmones, kurie jau pakankamai ilgai rašo, bent retkarčiais ji užklumpa. Man taip būna po ilgų kūrinių, kai atrodo, jog išsakei viską, ką šiuo metu esi sukaupusi.

Kaip išsikapstai iš tų kūrybinių krizių?

Tiesiog kapstausi kitur, kaupiu naujas atsargas naujam kūriniui. Nemanau, jog tokių kūrybinių krizių reikėtų bijoti.

Dalyvavai respublikiniame jaunųjų filologų konkurse ir laimėjai III laipsnio diplomą už gerą prozą. Ar pirmą kartą dalyvavai šiame konkurse? Kas pastūmėjo dalyvauti?

Dalyvavau ne pirmą kartą, todėl būti pastebėta nesitikėjau. Beprotiškai geras jausmas, kad tavo kūryba yra verta skaitytojo. Pirmąkart pastūmėjo dalyvauti daugiausiai mama (aut. pastaba – Indrės mama yra lietuvių kalbos mokytoja) – abi nusprendėme, jog tikrai nėra ko prarasti.

Ar norėtum jame sudalyvauti dar kartą? Ir kodėl?

Žinoma, dėl tos pačios priežasties. Esu nusprendusi, jog reikia iš savęs išspausti maksimumą, niekada nesigailiu jokio savo poelgio, o ir kritikos nebijau. Tuo labiau, jog ten susipažinau su įdomiais ir smagiais žmonėmis. Tokie patyrimai suteikia daug gerų emocijų. Be to, kūrėjas be skaitytojų nebūtų nieko vertas, o čia skaitytojai duoda dar ir gerų patarimų.

Ar proza yra ta kūrybos šaka, kurioje gali save realizuoti ir galėtum sakyti, kad ji Tau yra labiausiai „prie širdies“?

Labiausiai man „prie širdies“ yra drama, tačiau šiuo metu ji man dar yra kūdikėlis, kol užaugs ir subręs, aš stengsiuosi įgyvendinti kuo daugiau sumanymų savo prozos kūriniuose.  Proza yra „patogi“  literatūros rūšis minčių išdėstymui, sąmonės srautui, ji nėra griežtai apibrėžta. Šiuo metu aš stengiuosi ieškoti naujų formų, įdomių sprendimų ir ji per daug manęs nevaržo.

Žinau, kad Gediminas Milinis yra pastatęs Tavo pjesę „Pasakyk man M“. Papasakok, kaip Tavo pjesei atsivėrė tokios galimybės?

Iš tiesų, tai pirmąkart pjesę rašiau būtent NMA, nes tokią užduotį gavau. Po pirmų bandymų sužinojau, kad Klaipėdos jaunimo teatras siūlo konkursą, kuriame yra galimybė išvysti savo pjesės pastatymą.

Žiūrint apėmė siaubingai keistas jausmas. Dabar net negalėčiau priskirti nei prie teigiamų, nei prie neigiamų emocijų.  Reikėjo susitaikyti, jog visas vaizdas bus kitoks, negu aš įsivaizdavau. Ir prasmės sudėliotos kitaip, akcentai nebūtinai ten, kur aš juos sudėliojau. Iš pradžių galbūt buvo sunku stebėti , nes tai sudarė neblogą kontrastą su mano vaizduote, tačiau buvo įdomu  matyti visai kitokią interpretaciją, kitus žmones, kalbančius Tavo žodžiais.

 Dėkojame Indrei už pokalbį ir linkime didžiausios sėkmės! Atsidėkodama ji mus pamalonina ištrauka iš savo novelės „Įsirašyk tai pase“! Malonaus skaitymo.

Ištrauka iš novelės ,,Įsirašyk tai pase“

,,Surišti mane būtų tas pats, kas sulaikyti ir pasodinti į vienutę viską, kas sukurta. Ilgai dirbta dėl šios akimirkos. Normalumas visada buvo.  Tik kitoks. Jeigu aš būčiau psichas – dabar pasireikštų visi mano ligos požymiai, bet vienintelė mano genetiškai paveldima liga – žmogiškumas. Mane dažnai nuo jos pykina, bet negaliu nieko pakeisti, atleiskite.“

Viskas yra sujungta mažesnėmis ar didesnėmis gijomis. 

Tavo nuotrauka: Ne pakankamai išvaizdus homo sapiens sapiens.

Šeimyninė padėtis: Turi su kuo veistis, tiesiog nenori platinti DNR.

Vardas: Yra girdėjęs beveik visus lietuviškus keiksmažodžius, todėl galite rinktis, kaip vadinti.

Profesija: Kūrėjas. Kuria ir naikina.

Gimimo metai: Ką tik.

Sveikatos liudijimas: ,,Galite rašyti, kad nėra. Nei sveikatos, nei ką liudyti.“

,,Kartą galvojau… Kokį pirmąkart savo vardą išgirdau? Ir kada jis buvo atimtas iš manęs? Jeigu aš esu per daug nenormalus, kada spėjau peržengti tą ribą… Nors, žinot, mielieji. Čia apgaulė. Klastotė čia, ne kūrinys. Supraskite, ribos nėra. Visi šeši-septyni milijardai išsigimėlių, neturinčių vardų. Jaučiamės kažkur toli už sąvokos NORMALUMAS, kuri tokia pat neaiški, kaip ir GYVENIMAS. Tik tiek, kad jo bent jau paragauji, kad ir kaip vimdo.“

Su Indre Bručkute kalbėjosi Akvilė Armonaitė, NMA lietuvių filologija, Alumni

Respublikinis jaunųjų filologų konkursas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro III laipsnio diplomas už geriausią literatūros kritikos darbą. Ir jis atitenka… atitenka… atitenka ne bet kam, o Nacionalinės moksleivių akademijos Ekonomikos sekcijos akademikui Tadui Šlimui! Apie ekonomišką filologiją jį ir pakalbinkime!

 NMA mokaisi ekonomikos sekcijoje. Kaip čia nutiko, kad staiga tapai lietuvių filologijos konkurso laimėtoju?

NMA esu tikrai ne tam, kad mokyčiausi ekonomikos. Man patinka NMA žmonės, bendruomeniškumas, kartumas… O ekonomika,iš to, ką galima mokytis NMA, man yra įdomiausias bei artimiausias pasirinkimas. O konkursas… Tai nieko ypatingo. Trečią vietą užėmė iš viso 18 žmonių! (aut.pastaba – Trečiąją vietą užėmė iš viso 18 žmonių, tačiau skirtingose grupėse. Tadas buvo vienas iš dviejų žmonių laimėjusių III laipsnio diplomą už gerą literatūros kritikos darbą.)

Visuomet domėjaisi lietuvių kalba?

Literatūra domėtis pradėjau supratęs, kad iš jos gaunu viską, ko reikia žmogui: gyvenimiškų pamokų, džiaugsmo…  Pavyzdžiui, Vaižganto kūriniai leidžia suprasti, kuo esu aukštaitis, filmas apie Granauską – kuo žemaitis. Man mažiau įdomu,  kaip viena srovė prisidėjo formuojant kitą, tačiau literatūros kūriniuose telpa visi socialiniai mokslai. Todėl literatūra leidžia suprasti daugiau nuomonių ir skatina mąstyti. Nuo paties žmogaus priklauso, kokią kūrinio prasmę jis sugebės suprasti. Skaitydamas mąstai ne tik savo, bet ir kito žmogaus galva. Literatūra taip pat padeda perprasti ir kitus žmones.

Ar konkurse dalyvavai pirmą kartą? Norėtum sudalyvauti dar kartą?

Dalyvavau pirmą sykį ir grįžti tikrai norėčiau. Atvykęs į NMA sesiją, pajauti bendrumą, kai žmonėms aplink nuoširdžiai įdomu įvairūs dalykai: ekonomika, lietuvių filologija, chemija ar muzika. Jaunųjų filologų konkurse jautiesi panašiai. Aišku, konkursas trunka tik vieną parą, todėl veikla labiau koncentruota ir žmonės praktiškai nepažįstami (pažinojau tik dvi NMA akademikes: Indrę Bručkutę ir Juliją Božičko).

Be to, pasvaliečiai labai stengėsi dėl visų konkurso dalyvių: įbetonavo kelis naujus kelio ženklus (užtvėrė porą gatvių), surengė tris spektaklius, išleido laikraštį… Aišku, olimpiadų fone tai gali atrodyti kaip paprasta kasdienybė. Bet Pasvalyje tėra aštuoni tūkstančiai žmonių. Ir kiekvienas jų yra nuoširdus, tikras, įdomus, ne miestietiškai poniškas, bet savitai ir maloniai aukštaitiškas. Pasvaliečiai – žmonės, kurie tau jaučia pagarbą už tai, kad dalyvauji tokiame konkurse, kad domiesi ir puoselėji gimtąją kalbą. Ir dabar galiu teigti, kad kažko tokio, ką jie įdomaus savy turi, aš pats neturiu. Ir tai viena priežasčių, kodėl man būtų įdomu vėl grįžti ir vėl dalyvauti šiame konkurse.

Esi netipiškas ekonomistas. Rašei savo blog‘ą, 2010 metų žmogaus kodo konkurse laimėjai pirmąją vietą, paėmęs interviu iš KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio. Kas Tave skatina rašyti?

Teigiamos reakcijos; galimybė užfiksuoti šios akimirkos požiūrį ir vėliau tokius požiūrius lyginti; jausmas, jog turi kažką įdomaus pasakyti kitiems.

Kada pradėjai rašyti ir kieno pastūmėtas? Galbūt planuoji savo ateitį sieti su žurnalistika?

Pradėjau rašyti prieš dvejus metus. Važiuodamas autobusu pamačiau kelias įdomias situacijas, o grįžęs namo savo mintis užrašiau.

Dėl žurnalistikos – gal ir taip. Studijuoti – ne, bet rašyti laisvu grafiku būtų tikrai įdomu. Aišku, jei kam nors bus noro skaityti!

Esi ėmęs interviu, rašęs blog‘ą, kūręs literatūros kritikos darbą. Kuri sritis labiausiai Tau patiko?

Mano nuomone, interviu yra velniškai psichologiškai slidus žanras. Viskas priklauso nuo klausytojo ir kalbėtojo santykio. Man interviu pasisekė, nes buvau tinkamos nuotaikos klausytis, mano pašnekovas pats kalbėjo daug ir tikrai įdomiai bei apie tai, kas (turbūt) Jam tam tikru gyvenimo etapu buvo svarbu.

Na, o literatūrinis blog‘as, mano manymu, yra galimybė parodyti, ką esi padaręs, patyręs ar išmokęs. Šiuo metu ypatingai propaguoju blog‘ų skaitymą.
Literatūros kritika, asmeniškai man, yra įdomiausia, kai analizuojamas autorius ir su juo pajaučiamas minčių ryšys. Tik absoliučiai suvokęs rašytojo mintis ir pradėjęs matyti pasaulį jo akimis, gali perlaužti literatūrinius šablonus savyje ir rašyti tai, ką iš tiesų galvoji. O jau tada pasidaro įdomu skaityti.

Kaip bebūtų, šiuo metu renkuosi esė rašymą.

Konkursui pateikei literatūros kritikos darbą. Ką kritikavai ir kodėl būtent toks buvo pasirinkimas?

Tyrinėjau, kaip Alfonsas Nyka–Niliūnas analizuoja save ir aplinką. Šis rašytojas mąsto labai giliai. Man taip pat patinka analizuoti įvairius dalykus, įsigilinti į aplinką, gyvenimo situacijas. Tuo esame panašūs su Nyka-Niliūnu. Be to, abu esame aukštaičiai

Ir paskutinis klausimas! Papasakok apie visą pasiruošimą konkursui, t.y. rašymo procesą. Kiek laiko užtruko parašyti gerą literatūros kritikos darbą?

Dėkui už komplimentą! Kaip ir pridera, pusantrų metų darbo grafiką suspraudžiau į maždaug mėnesį. Perskaičiau dalį knygos (dienoraščio) ir susiformulavau temą. Išsyk detaliai analizuodamas ir žymėdamasis smulkmenas, pabaigiau knygą. Tada mąsčiau, apie ką turėčiau kažką įdomaus pasakyti. Įsigilinti į autoriaus mintis buvo labai įdomu, bet kartu ir sudėtinga.

Dar kartą sveikiname Tadą iškovojus III vietą jaunųjų lietuvių filologų konkurse! Didžiausios sėkmės ir tegul noras rašyti niekada neišblėsta.

Tada Šlimą kalbino Akvilė Armonaitė, NMA  lietuvių filologija, Alumni

Ieva Paškauskaitė – talentinga ir stipri asmenybė, kuriai meilė gimtajai kalbai  padėjo iškovoti 2-ąją vietą Lietuvių gimtosios kalbos ir literatūros olimpiadoje!  Jau ne pirmus metus Ieva mokosi Nacionalinėje moksleivių akademijoje lietuvių filologijos sekcijoje ir dideliais žingsniais juda į priekį. Šiandien Ievą pakalbinsime apie olimpiadą ir kūrybą.

Ieva,  kaip gimė meilė lietuvių kalbai?

Sunku pasakyti, iš kur toji meilė. Turbūt ji išaugo iš patriotizmo (tėvų nuopelnas), pomėgio skaityti knygas (vėlgi tėvų nuopelnas) ir apskritai bibliofilijos (ir vėl tėvų nuopelnas?). Taip išeina, kad meilę lietuvių kalbai įskiepijo tėvai. Žinoma, labai daug prie to prisidėjo skaitymas – skaityti išmokau dar neturėdama ketverių ir skaičiau, skaičiau, skaičiau… Tiesa, gal ne visada tai, ką derėjo – iš pirmosios savo lietuvių kalbos mokytojos dažnai sulaukdavau priekaištų dėl aistros fantastikai ir detektyvams – išliekamosios vertės neturinčiai popkultūrai. Bet jau vien tai, kad lig šiol skaitau juos su didžiuliu užsidegimu, daug ką pasako. Tuo tarpu lietuvių autorių kūriniais susidomėjau visai neseniai. Anksčiau juos skaitydavau tik todėl, kad to reikalavo mokykloje. Žemaitė man niekada nekėlė didelio susidomėjimo (tikiuosi, vėliau neteks atsiimti už šiuos žodžius ), o štai pradėjusi skaityti Vienuolį atradau kitokią lietuvių literatūrą, kuri man išties patiko. Pradėjau domėtis lietuvių literatūra, tada išaugo ir meilė kalbai. Man ne gėda pasakyti, kad lietuvių kalba yra graži, nes ji išties tokia. Kaskart stebiuosi, kiek daug įvairių žodžių mes turime, kokie įspūdingi mūsų veiksmažodžiai ir kiek daug sinonimų galime rasti kiekvienai savybei apibūdinti. Tik gaila, kad kartais patys tą kalbą išdarkome, pripildome ją svetimybių, o po to neobjektyviai lyginame su kitomis kalbomis saviškės nenaudai.

Kad mėgsti skaityti, jau supratome. Bet žinau, kad ir pati rašai. Kada pradėjai kurti?

Sunku pasakyti kada. Pirmieji bandymai kažką kurti prasidėjo man dar neinant į mokyklą, gal kai buvau ketverių ar penkerių. Mokėjau rašyti tik spausdintinėmis raidėmis ir bandydavau sueiliuoti taip, kad rimuotųsi paskutinių žodžių galūnės. Dabar net baisu apie tai pagalvoti. Visų pirma, seniai supratau, kad poezija ne man. O antra… labai norėdavau išgauti kažką gilaus ir nebanalaus, tačiau man niekaip neišeidavo… Širsdavau ir tuojau pat viską išmesdavau. Net suplėšydavau į skutelius (man tai visada atrodė kažkaip romantiška). Todėl tų pirmųjų kūrinių neturiu. Ir vargu ar jie dabar mane džiugintų – greičiau juokintų, tad nuostolis nedidelis. Paskui kūryba ne kartą evoliucionavo, bet jaučiu, kad ji vis dar ne tokia, kokia turėtų būti. Ar galėtų būti. Ar tiesiog aš norėčiau, kad ji tokia būtų. Man visada buvo įdomu, kaip patyrę rašytojai vertina savo kūrybą. Tik gaila, kad neteko jų pačių to paklausti. Jaučiu, kad atsakymai labai padėtų man pačiai.

 Ar kūryba sudaro didelę Tavo gyvenimo dalį?

Ir taip, ir ne. Viena vertus, aš nuolatos galvoju apie tai, ką rašysiu ir kaip. Kita vertus, daug kas lieka tik svajonėmis. Dažnai man pritrūksta laiko rašymui ir dėl to aš nuolatos sau priekaištauju. Jei aplanko įkvėpimas, galėčiau rašyti kiaurą naktį, bet esu priversta nuleisti save ant žemės ir eiti miegoti. Pastarasis mėnuo man buvo ganėtinai sunkus. Meluoju, keli pastarieji mėnesiai tokie buvo. Į vieną krūvą susidėjo daugybė dalykų, pradedant paprasčiausiais būreliais ir kontroliniais ir baigiant net keliomis respublikinėmis olimpiadomis. Ką jau kalbėti apie NMA užduotis. Todėl laiko trūkumą teko kompensuoti kūrybos sąskaita. Laimei, viskas baigėsi ir greitai aš galėsiu atsidėti tam, ko jau seniai be galo trokštu – rašymui. O anksčiau kūryba užimdavo kur kas didesnę gyvenimo dalį. Buvo toks metas, kai rašydavau tiesiog pamokų metu. Mokytojams tai ne itin patikdavo…  Tiesą sakant, visai nepatikdavo, ir ne kartą teko raudonuoti prieš visą klasę. Tačiau tuo metu rašiau produktyviau nei dabar. Tik savo kūrinius man baisoka skelbti – jau geriau juos pasilaikyti sau, tikintis vieną dieną geriau „apdirbti“ ar „perdirbti“.

Kūryba man yra būdas išsilieti, išreikšti save. Žinoma, smagiausia tai daryti rašant, bet blogiausiu atveju tinka ir piešimas, ir grojimas (nors iškart prisipažįstu – esu siaubinga gitaristė), ir įvairiausi rankdarbiai. Kaip ir kiekvienas, noriu save kaip nors įprasminti. Kol kiti tai daro dainuodami, sportuodami, atlikinėdami mokslinius eksperimentus ar žaisdami šachmatais, aš tai darau kurdama.

 Vieni kuria, kada būna liūdni, kiti – kada pyksta, dar treti – kai užplūsta nuostabios emocijos. Kas Tave įkvepia kurti? Ar kažkokie įvykiai, ar emocinė būklė, ar žmonės?

Juokinga, bet geriausiai kuriasi, kai neturiu tam laiko. Tada apima didžiausias noras ir įkvėpimas sėsti ir rašyti. Tačiau įkvėpimas priklauso ir nuo kitų dalykų. Mane visada įkvepia gamta. Nežinau, kodėl, galbūt atsiliepia lietuviškos šaknys – juk ir Baranauskas šilelyje „ko verkia nežino“. Gamtoje, ypač būdama viena, visada pasijaučiu lengvesnė, apsivalo per dieną susitepusios mintys, kyla na

O kaip žmonės – ar jie taip pat Tave įkvepia?

Žinoma, gamta nėra vienintelis mano įkvėpimo šaltinis. Būna, kad sutinku žmonių, kurie prašyte prašosi į kokį nors kūrinį. Mane visad žavi įdomios asmenybės. Pabendravusi  su žmonėmis, aš susikuriu kūriniams tinkamus personažus – kartais tam tinka visas žmogus, kartais tenka prikurti kelis ypatingesnius būdų bruožus ar pasiskolinti juos iš kitų. Kaip ir visus, mano kūrybą lemia emocinė būsena. Lengviau kurti, kai esi paveiktas kokios nors nuotaikos. Išskyrus apatiją ir nuobodulį. Kurti tik dėl to, kad daugiau neturi ką veikti yra bevertis dalykas. Žinau, kad tai, ką parašiau tuo metu, vėliau vis vien pakeisiu arba visai ištrinsiu, ir nesvarbu, ar tai bus tik keli žodžiai, pastraipos ar ištisi puslapiai. Geriausiai kuriasi, kai užvaldo stiprios emocijos – pyktis, liūdesys, kartais (tiesa, ne visad) ir laimė. Įtakos man turi ir knygos. Būna, kad perskaičiusi kokią nors sėdžiu valandą nieko neveikdama, tiesiog viską apmąstydama. Ta emocija, kuri manyje išlieka, paskatina kurti.

Ar kada nors Tave buvo ištikusi kūrybinė krizė? Jei taip, tai kaip išsikapstei ir vėl pradėjai kurti?

O taip! Paskutinė mane užklupo šią vasarą. Prireikė daug laiko, kol toji krizė praėjo. Ir ko tik nebandžiau: vaikščiojau po mišką, valandų valandas sėdėjau ant malkinės stogo apmąstydama savo gyvenimą, rijau knygas, tikėdamasi, kad jos mane įkvėps. Labai stengiausi, bet tai nepadėjo. Jaučiausi nevykusiai, bet nieko negalėjau su savimi padaryti. Įkvėpimo nebuvo, parašiusi sakinį jį iškart ištrindavau. Pykau ant savęs, kad nieko nesugebu. Lioviausi stengtis. Pradėjau daugiau dėmesio skirti kitiems dalykams, bandžiau save kitaip išreikšti.

Kaip bebūtų, ne visi kuriantys puikiai moka ir lietuvių kalbos gramatiką! O Tau tai visai ne kliūtis. Ar nuo pat pirmos klasės patiko mokytis lietuvių kalbos?

Ne visai. Pradinėje mokykloje man apskritai nepatiko mokytis. Mane erzindavo visi tie „m ir a bus ma, o ma ir ma – mama“. Skaityti jau seniai mokėjau, tad lietuvių kalbos pamokos (atsiprašau už šiurkštų pasakymą) „užknisdavo“. Galų gale per pamokas pradėjau skaityti atsineštas knygas. Taip darau dar ir dabar. O lietuvių kalbos gramatika man išties patinka – ypač žavi skyryba.  Man patinka visi tie dvitaškiai, brūkšniai, skliaustai ir kableliai. Ypač smagu patyrinėti, kaip juos naudoja profesionalūs rašytojai. Ir, žinoma, vertėjai, verčiantys iš kitų kalbų į lietuvių.

Ar pirmą kartą dalyvavai šioje lietuvių kalbos olimpiadoje? Ar norėtum sudalyvauti dar kartą?

Ne, tai buvo antras kartas (ši olimpiada iš viso rengiama tik trečią kartą). Labai norėčiau sudalyvauti dar kartą! Tam yra net kelios priežastys. Visų pirma, norėčiau laimėti. Pernai olimpiadoje pasisekė geriau nei šiemet, tad kitą kartą turiu atsikovoti prarastas pozicijas Rezultatas mane nustebino tiek šį kartą, tiek praėjusiais metais. Bet taip pat ir nuvylė. Šiek tiek pikta pagalvoti, kad surinkau ne visus galimus taškus iš esė. Vadinasi, arba padariau gramatinių klaidų, arba neišpildžiau visų sąlygų, arba… neįtikau. Norėčiau gauti galimybę dar kartą sudalyvauti olimpiadoje, kad galėčiau ištaisyti visas padarytas klaidas.

Matau, kad esi pasiryžusi kitais metais laimėti! O ko pasisėmei iš šiųmetinės olimpiados?

Daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Rezultatas mane nustebino ir pradžiugino, dar ilgai nesupratau, kaip tai galėjo nutikti. Be to, įgijau daugiau patirties rašydama esė ir atlikdama literatūros užduotis. Kitą kartą susidūrus su panašiais klausimais bus šiek tiek lengviau. Ir, žinoma, olimpiada praplėtė mano akiratį. Turėjau galimybę pasisvečiuoti Anykščiuose, kur jau keli metai nebuvau buvusi, nuvykti iki Biliūno Laimės žiburio ir į Vorutą, išgirsti apie Baranauską, Vienuolį, Biliūną ir kitus to krašto šviesuolius. Ten labai graži gamta, didžiulė neogotikinė bažnyčia. Iš aplinkos pasisėmiau energijos kitiems renginiams, kurie manęs laukė.

Ačiū Ievai už nuoširdumą ir nepaliaujamą norą siekti vis naujų tikslų! Linkime didžiausios sėkmės, nebijoti kovoti ir nepasiduoti suklupus!

O dabar… Pasimėgavimui ištrauka iš Ievos rašytos dramos!

Ištrauka iš dramos „Utos“

MOKINYS            (Skaito iš vadovėlio) Šypsodamasis… Ne. Šyp-so-da-mos. (Garsiai ir išraiškingai) Šypsodamos skina ji rūtą, šypsodamos pina kasas. Šią naktį bernelio yra… oj, yr būta… Šypsodamos skina ji rūtą. (nusijuokia) Bernelio yr būta. Akurat, čia ne būta, čia daug rimtesnis atvejis. (Vėl išraiškingai) Tyliau… Sužinos, tai – pražūta. Bet kaip sužinos tai ir kas? Šypsodamos skina ji rūtą, šypsodamos pina kasas. Cha. Tam – kaip jis? (atverčia keletą puslapių atgal ir garsiai perskaito) – Binkiui Ragana lietuvių nedėsčius, iškart matos. Šypsodamos. Na, kas gali taip rašyti? Jis, ką, keturių klasių nebaigęs? Ir aš galėčiau parašyti, kai pusė eilučių kartojas… (Susimąstęs) Ir ką jis galvojo rašydamas? Būtų įdomu… ne, sužinoti nebūtų įdomu. (Moterišku balsu) Šypsodamos, bernelio, rūtą. (Purto galvą) Šlamštas. Šlamštas. Šlamštas. Ir man vis vien, jeigu dėl šių žodžių Binkis kape vartos. Vis vien. Nusispjaut. (Nusijuokia) Vartykis, vartykis. Per tave man tavo idiotiškas eiles reikia išmokti. Pa-žy-miui! Manai, taip lengva?

BALSAS                Kodėl gi?

MOKINYS            (Nustebęs ir nepatenkintas) Tėti? Čia tu? (Tyla) Tėti, nekreipk dėmesio, aš čia tik šiaip sau! (Vėl skaito) Šypsodamas… tfu, šypsodamos! Idiotizmas!

BALSAS                Taip, idiotizmas.

MOKINYS            (Piktai) Tėti, baik. Aš bandau mokintis.

BALSAS                Ištark dar porą žodžių.

MOKINYS            Kokių?

BALSAS                Apie Binkį.

MOKINYS            Ai… nu, kad…

BALSAS                Sakyk, sakyk.

MOKINYS            (Burbteli) Nesuprantu aš to Binkio. O Ragana nuo jo alpsta (pamėgdžiodamas moterišką balsą) jūs tik pažiūrėkite, kas per žodžiai! Kas per švelnumas! Kokie išsireiškimai! Ar dar kas taip galėtų? Tik Maironis, žinoma…

BALSAS                (Pašaipiai) Maironis. Ne, nepatinka man Maironis.

MOKINYS            Tėti?..

BALSAS                Ne tėtis aš. (Sutrikęs) Tiksliau, tėtis, bet ne tavo.

MOKINYS            (Taip pat sutrikęs) Tai… ką tu čia veiki?

BALSAS                O ką aš žinau? Tamsu čia. Visą laiką buvo tylu ir tamsu. O dabar – girdžiu, keikia mane kažkas…

MOKINYS            Tave?

BALSAS                Mane…

MOKINYS            Kad aš… Tik Binkį…

BALSAS                Vat, vat.

MOKINYS            (Staiga pralinksmėjęs) Tai tu – Binkis?

BALSAS                Aha.

MOKINYS            Kur tu?

BINKIS                  Aš… čia…

MOKINYS            Kur?

BINKIS                  Nu… Čia… tamsu.

MOKINYS            Kas dar?

BINKIS                  Dar… Čia smirda…

MOKINYS            Aaa!!! Tu mano spintoje!

Mokinys prilekia prie spintos ir atidaro duris. Spintoje išties tupi susirietęs Binkis. Mokinys padeda jam išlipti. Minutėlę abudu stovi nejaukioje tyloje, nežinodami kaip elgtis. Mokinys numeta nuo kėdės-maišo kelis drabužius ir pristumia ją Binkui.

MOKINYS            Prašau, sėskitės.

BINKIS                  (Pašaipiai) A, dabar jau sėskitės.

MOKINYS            (Nesmagiai) Sorry, žmogau. Nenorėjau įžeisti.

Binkis nepatikliai atsisėda ant kėdės-maišo. Nugrimzta, tad skubiai atsistoja ir apeina kėdę ratu.

BINKIS                  (Nustebęs) Mūsų kaime tokių nebuvo.

MOKINYS            (Džiugiai) Jo, jo, sakė Ragana, kad tu seniai gyvenai.

BINKIS                  Ragana?

MOKINYS            Jo, mūsų lt mokytoja.

BINKIS                  Gal galima lietuviškai? Arba bent vokiškai? Ar kokia kita kalba?

MOKINYS            (Nusijuokia) O tu pavarai. (Staiga jo veidas nušvinta) Pala, pala, taigi tu man gali padėti!

BINKIS                  Turbūt galiu.

MOKINYS            Klausyk, kaip tau kilo mintis tokį šlamštą parašyt? (Numeta Binkui lietuvių kalbos vadovėlį ir mokytojo balsu taria) Atsiversk šimtas penktą puslapį.

Binkis atsiverčia ir įdėmiai skaito.

BINKIS                  Taip, čia ne šedevras. Aš ir geriau esu parašęs…

MOKINYS            (Nepatikliai) Jo?

BINKIS                  (Atsikrenkštęs) Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn. Su visais pavasariškais savo atributais. Nubudę varlės balose pasakė žemei amen, Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus.

MOKINYS            (Ploja) Jo, čia tau ne Maironio pavasario saulė.

BINKIS                  (Purto galvą) Ar aš panašus į Maironį?

MOKINYS            (Apeina Binkį ratu) Jo, tu visai nieko. Tik tą sklastymą perskirk, būk žmogus.

Su Ieva Paškauskaite kalbėjosi Akvilė Armonaitė, NMA lietuvių filologija, Alumni

Atidarymo ceremonijoje dalyvavęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pabrėžė, kad šie metai Lietuvos švietimui ypatingi ir svarbūs. Lietuvai ne tik suteikta didelė garbė organizuoti 10-ąją ES olimpiadą – garbingas sukaktis minėjo Lietuvoje vykstančios gamtos mokslų olimpiados: 60-oji fizikos, 50-oji chemijos ir 45-oji biologijos. „Olimpiadinis judėjimas Lietuvoje išugdė ne vieną kartą puikių tyrėjų. Mes didžiuojamės gabiais Lietuvos mokiniais, kurie iš tarptautinių olimpiadų grįžta su medaliais. Juos ruošia stipri Lietuvos akademinė bendruomenė, kuri šiai olimpiadai parengė įdomiausias užduotis“, – kalbėjo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Olimpiados dalyviams sveikinimo laišką perdavė renginio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus. „Jūsų misija šiandien – priimti ir suprasti mokslo tiesas, suvokti aplinkosaugos paslaptis ir išmokti naudotis įgytomis žiniomis bei patirtimi“, – sakoma V. Adamkaus laiške.

Svečius taip pat sveikino Vilniaus universiteto rektorius prof. Benediktas Juodka, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto dekanas prof. Aivaras Kareiva, Europos paralamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, EUSO įkūrėjas Michael A. Cotter ir EUSO 2012 direktorius Paulius L. Tamošiūnas.

Atidarant jubiliejinį renginį pirmą kartą Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados istorijoje nuskambėjo  specialiai šiai olimpiadai sukurtas himnas. Himno autoriai – Aurimas Vilkišius ir Ingrida Žiliūtė.

Vilniuje balandžio 22-29 dienomis vieši daugiau nei 200 svečių iš 22 Europos Sąjungos šalių.
Komandos, kurias sudarys po tris gerai fizikos, biologijos, chemijos mokslus išmanančius mokinius spręs kūrybines  žymiausių Lietuvos mokslininkų sukurtas praktines užduotis, susijusias su Lietuva. Užduotys bus kompleksinės, kur reikės tiek biologijos, chemijos, ir fizikos žinių.

Lietuvai tarptautinėje olimpiadoje EUSO 2012 atstovauja šeši šalies mokiniai: Ignas Urbonavičius (Vilniaus licėjus), Mindaugas Viršilas (Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija), Edvinas Stankūnas (Kauno r. Raudondvario gimnazija), Vytautė Boreikaitė (Vilniaus licėjus), Lukas Šteinys (Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) ir Vytautas Pečiukėnas (Kauno technologijos universiteto gimnazija).

Kartu su mokiniais  olimpiadoje dalyvauja Lietuvos delegacijos vadovai: Tomas Kivaras, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas, delegacijos vadovas, Virginija Barbaravičiūtė, Vilniaus licėjaus chemijos mokytoja, ir Ieva Šiaulienė, Šiaulių Didždvario gimnazijos biologijos mokytoja.

Olimpiados rezultatai bus skelbiami uždarymo ceremonijoje balandžio 28 dieną 15-18 val. Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3), kur ir paaiškės geriausia Europos komanda, o dalyviai bus apdovanoti diplomais ir aukso, sidabro bei bronzos medaliais.

Pirmą kartą Lietuvoje vyksiančią tarptautinę ES gamtos mokslų olimpiadą organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija bei ilgametę gamtamokslinio gabių vaikų ugdymo patirtį turinčios organizacijos: Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacija, Nacionalinė moksleivių akademija, Vilniaus universitetas, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras. Oficialus renginio Globėjai –  Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus bei Vilniaus miesto savivaldybė.

Lietuviai Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadoje pradėjo dalyvauti nuo 2007 metų. Tada viena dalyvavusi Lietuvos komanda laimėjo sidabro medalius. 2008 metais Lietuvai atstovavo jau dvi komandos ir pelnė aukso ir sidabro medalius. Vėliau trejus metus iš eilės lietuvaičiai parsiveždavo sidabro medalius: 2009, 2010 ir 2011 metais buvo laimėta po du komandinius sidabro medalius.

Tarptautinis konkursas „Šlovės laboratorija“

Trys minutės – tokia svarbiausia „Šlovės laboratorijos“ sąlyga. Per šį laiką Lietuvos mokslo talentai turės kuo įdomiau ir suprantamiau pristatyti savo tyrinėjamą problemą, teoriją ar išradimą. Dalyvių kalbos bus vertinamos kompetentingų žiūri narių, o praėję dalyvių atranką, jie turės galimybę gebėjimus tobulinti komunikacijos ir viešo kalbėjimo kursuose, kuriuos ves patyrę Jungtinės Karalystės ir Lietuvos viešo kalbėjimo ekspertai. Konkurso finalas vyks gegužės mėnesį Vilniuje.

Pasak renginį organizuojančios Britų tarybos projektų vadovės Lietuvoje Danguolės Kiznienės, svarbu apie mokslą kalbėti viešai – išėjus iš saugios universiteto ar mokslo bendruomenės aplinkos, kurioje visus vienija panaši mokslinė terminija.

„Tikras išbandymas mokslo talentui – papasakoti apie savo tyrinėjimus visiems suprantamu būdu. Manome, kad Lietuvoje įkvepiančių kalbėtojų mokslo temomis yra ne vienas. Bene svarbiausias projekto tikslas ir yra atrasti mokslininkų, gebančių originaliai skleisti savo šalyje mokslo idėjas“, – sakė D. Kiznienė.

Dalyvių atranka vyks balandžio 25 d. Kaune Lietuvos energetikos institute ir balandžio 28 d. VšĮ Saulėtekio slėnyje, Vilniuje. Norintys dalyvauti atrankoje kviečiami registruotis iki balandžio 24 d. Britų tarybos interneto svetainėje. Konkurso dalyviai gali būti ne jaunesni kaip nei 18 m. amžiaus, šiuo metu studijuojantys arba dirbantys mokslo, technologijų, inžinerijos ar matematikos srityje, ypač kviečiami dalyvauti – šių sričių mokytojai.

Pernai į konkurso finalą patekę dalyviai trijų minučių kalboje pasakojo apie tokius mokslo stebuklus kaip biokonversija, šnekantys neuronai ir aiškino, kaip geologija keičia požiūrį į pasaulį. Daugiausia tarp pirmojo konkurso finalistų tąsyk buvo biochemikų ir fizikų, du gamtos mokslų studentai ir vienas matematikas.

Didžiulio susidomėjimo pasaulyje sulaukiantis konkursas prasidėjo 2005 metais Jungtinėje Karalystėje, Čeltenhemo mokslo festivalyje. Šiuo metu konkursas rengiamas jau beveik dvidešimtyje valstybių, tarp kurių Austrija, Graikija, Izraelis, Vokietija, Honkongas, Marokas ir Egiptas.

Projekto iniciatorius Lietuvoje – Britų taryba Lietuvoje. Projekto draugas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Daugiau informacijos apie projektą – interneto svetainėje www.britishcouncil.lt.

Konkurso dalyviai kviečiami naudoti gamtos mokslų priemones, gautas iš ES struktūrinių fondų projekto „Technologijų, menų ir gamtos mokslų infrastruktūra“. Įgyvendinant projektą šiais mokslo metais visus Lietuvos gimnazijų bei daugumos vidurinių, profesinių mokyklų fizikos, chemijos ir biologijos kabinetus pasiekė šiuolaikiškų mokymosi priemonių komplektai. Mokyklos galėjo rinktis modernius mikroskopus ir biologijos preparatus, chemijos regentus, mini laboratorijas, kompiuterinę įrangą su įtampos, slėgio, triukšmo lygio, temperatūros ir kitais jutikliais, įvairius rinkinius laboratoriniams darbams atlikti.

Naujos priemonės ir laboratorinė įranga leidžia mokytis fizikos, chemijos, biologijos atliekant įvairius stebėjimus ir praktinius bandymus. Mokytojai skatinami kurti mokymo metodikas, jas išbandyti, dalytis su kolegomis.

Darbai konkursui pateikiami užpildžius tinklalapyje registracijos formą ir prisegus suarchyvuotą darbą (aprašą ir filmuotą medžiagą) iki 2012 m. balandžio 23 d.

Darbus vertins atitinkamų mokslo krypčių ekspertų komisijos. Bus atsižvelgiama į darbo idėjos ar jos įgyvendinimo originalumą, atlikimo moksliškumą, socialinį reikšmingumą, aktualumą gyveniškame kontekste, meistriškumą bei kruopštumą, tyrimo metodikos naujumą, kūrybiškumą, gamtos mokslų integralumą (jei taip buvo pasirinkta) ar kompleksinį sprendimo būdą.

Geriausi konkurso darbai bus publikuojami Lietuvos mokinių profesinio orientavimo ir techninės kūrybos centro interneto tinklalapyje www.lmitkc.lt.

Konkurso nuostatus galima rasti Lietuvos mokinių profesinio orientavimo ir techninės kūrybos centro interneto tinklalapyje.

Daugiau informacijos: tel. 8(5) 2773614, el. p.

„Kauniečiams bei miesto svečiams pademonstruosime vieną iš ekologiškų būdų kaip išgauti elektros energiją. Sieksime pagerinti Gineso rekordą išgaudami 550 voltų bulvių įtampos bateriją. Tai įdomi ir smagi atrakcija ne tik mums patiems organizatoriams, dalyviams, bet ir žiūrovams. „Kas gali pasakyti, kiek iš viso reikia sujungti į grandinę bulvę, kad gautume 550 voltų įtampą?“, – intrigavo renginio organizatoriai Lietuvos gamtos mokslų olimpiados asociacija.

Gineso rekordo siekimas – tai viena iš Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados programos dalių, kuria siekiama populiarinti gamtos mokslus jaunimo tarpe, taip pat skatinti bendravimą bei bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių mokinių.

Tuo tarpu žiūrovus renginio organizatoriai sieks sudominti moksliniais bandymais, moksline fotosesija, įvairiomis rungtimis su bulvėmis, taip pat lietuviai galės į „dvikovą“ cepelinų valgyme iškviesti kitų šalių atstovus.

Pasak asociacijos atstovų, net neįsivaizduojama, kurios šalies nariai gali priimti šį iššūkį. Juolab, tradicinių patiekalų vakarienė dalyviams numatyta tik balandžio 27 dieną.

„Labai visų laukiame atvykstant balandžio 25 dieną 17 val. į mokslinę laboratoriją, į kurią pavirs PLC „MEGOS“ II aukšte esanti parodų salė. Renginys nemokamas, o po renginio visi dalyvavę mokslinės fotosesijos nuotraukas galės rasti organizatorių tinklalapyje www.oranziniai.lt“, – kalbėjo Lietuvos gamtos mokslų olimpiados asociacijos atstovė Indrė Grigaitytė.

Gineso rekordo rėmėjai: PLC „Mega“, Čili pica, renginio partneriai: Kauno metrologijos centras.

Apie Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadą:

Balandžio 22-29 d. Vilniuje vyks 10-oji, jubiliejinė Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiada, kurioje 132 dalyviai iš Europos Sąjungos šalių varžysis dėl geriausios komandos titulo, spręsdami kompleksines chemijos, biologijos ir fizikos užduotis. Lietuva pirmą kartą gauna teisę organizuoti tokio lygio tarptautinį gamtamokslinį renginį. Olimpiadą organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija bei ilgametę gamtamokslinio gabių vaikų ugdymo patirtį turinčios organizacijos: Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacija, Nacionalinė moksleivių akademija, Vilniaus universitetas, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras. Oficialus renginio Globėjas – Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus bei Vilniaus miesto savivaldybė.

Renginio generalinis rėmėjas: AB „ORLEN Lietuva“, renginio didysis rėmėjas: AB „ACHEMA“, renginio pagrindiniai rėmėjai: European Physical Society, Thermo Fisher Scientific, AB „Amilina“, UAB „Conmaster“, UAB „REPRO“, renginio rėmėjai: PLC „MEGA“, Čili pica, Kauno miesto savivaldybė, renginio draugai: UAB „VTEX“, UAB „Birštono mineraliniai vandenys”, UAB „TIGER“, UAB „Mažoji Ragainė“, UAB „LANADA“, UAB „Skorpionų takas”, renginio ambasadoriai: Europos parlamento nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Algirdas Saudargas.

Dar mokykloje Ernestas užsidegė idėja, kuri vedė jį kelerius metus: jis sumanė sukonstruoti zondą, kurį paleidus į kosmosą, būtų galima nufotografuoti Lietuvą iš 30 km aukščio. Kaip tarė, taip ir padarė – 2011 metų rugpjūtį projektas GLORY sėkmingai vainikavo vaikino darbą.

Sužinoję apie tokią Ernesto patirtį, panorome išsiaiškinti, kaip įmanoma pačiam sugalvoti idėją bei savomis rankomis ją įgyvendinti. Taigi, kovo viduryje, praėjus jau daugiau nei pusmečiui nuo sėkmingo Ernesto projekto pabaigos, pokalbiui apie fiziką, svajones ir atkaklumą susitiko trys fizikai – Ernestas, NMA vadoviukas Vytautas ir fizikos sekcijos moksleivis Eimantas. Apie ką kalbėjosi jaunieji fizikai pasiklausė ir užrašė vadoviukė Daina. 

Eimantas: Svarbiausias klausimas kyla, kaip tau iš viso šovė į galvą iškelti tą fotoaparatą?

Mane nuo vaikystės domina technika: jei ne litavimu, tai visokiausiais panašiais projektėliais nuolat užsiiminėdavau, bet rimčiau lituoti pradėjau gal dvylikos metų. Susilitavau kažkokią schemą ir ji veikė. Taip man ėmė patikti šitas dalykas ir po truputį pradėjau tobulėti. Keturiolikos metų jau ėmiausi rimtesnių elektronikos projektėlių, kur jau reikėjo pamąstyti. Apie elektroniką daug išmokau tiesiog internete skaitinėdamas įvairius puslapius, forumus – visokiausių žmonės idėjų paskelbia. O būdamas penkiolikos metų, susiradau viename forume nuorodą į amerikiečių puslapį, kuriame ir perskaičiau apie tokį projektą: prikabinti fotoaparatą prie baliono ir pakelti. Taigi, idėja nėra grynai mano – Amerikoje jau ilgą laiką veikia tuo užsiimantys klubai, tačiau Lietuvoje ir net Baltijos šalyse tai yra naujas dalykas. Žinoma, kiekvienas toks projektas vis skirtingas: kitokios zondų dalys (nes, pavyzdžiui, amerikietiškos sekimo sistemos neveikia Lietuvoje), keliami kitokie kompiuteriai bei skiriasi programavimo būdai. Taigi, pamačiau tą dalyką internete ir pagalvojau, kad reikia pasidaryti. Paskaičiavau, kad kainuos apie 500 litų ir užtruks kokį porą mėnesių – pasirodė nesunku ir visai įmanoma. Bet kai pradėjau gilintis, pamačiau, kad yra niuansų: kad ir klausimas, kaip ir kur gauti reikalingų dalių.

Eimantas: Kaip tik norėjau klausti, kaip su dalimis sekėsi. Kažkada aš irgi bandžiau šį tą savo daryti, bet esu iš mažo miestelio, todėl ten nerandu detalių. Kokia tavo patirtis?

Aš iš Joniškio, Molėtų rajono – tai irgi mažas miestelis. Todėl detalių važiuodavau pirkti į Vilnių: elementarių detalių, tokių kaip tranzistoriai ar kondensatoriai, ten nesunkiai įsigydavau. Bet yra dalykų, kurių Lietuvoje net neįmanoma gauti – tuomet užsakinėju iš katalogo ar tiesiog per visokius ebėjus žiūriu, nes kartais išeina pigiau atsisiųsti iš užsienio. Pavyzdžiui, GPS ir racijas pirkau iš Kinijos; balionus užsisakiau iš suomių ar švedų, dabar gerai nebepamenu.

Vytautas: Vadinasi, Lietuvos metereologų nesudominai?

Na, bandžiau, bet Lietuvoje nelabai nori parduoti metereologinių balionų po vieną, o ir patys meteologai leidžia tik apie šešių šimtų gramų balionus, o man reikėjo didesnio. Zondas, kurį paleidau, svėrė 2 kg.

Vytautas: O kaip su ryšio palaikymu – ar į viršų irgi siekia GSM ryšys?

Čia ir esmė, kad GSM ryšys siekia gal tik du kilometrus. Taip pat, Lietuvoje tai nėra visiškai patikimas dalykas, nes jeigu zondas nusileistų ten, kur nėra ryšio, tai įranga tiesiog pasimestų.  O mano tikslas buvo sukurti kitokias sekimo sistemas – kad zondas koordinates siųstų radijo bangomis tiesiai į kompiuterį. Todėl aš visą laiką turėjau ryšį, nors tik į vieną pusę. Zondas siuntė visas koordinates – aukštį, temperatūrą, įtampas – viską žinojau, ir ryšį galėjau prarasti nebent dėl įrangos gedimo.

Vytautas: Paleidęs zondą nuo žemės, jau nebekontroliuoji jo kompiuteriu?

Ne, jis automatiškai viską atlieka. Kai įjungiu sistemą ant žemės, zondas pradeda fotografuoti ir  kyla. O sekimo sistema padaryta tokia, kad savo kompiuteryje matau visas jo koordinates: sėdžiu automobilyje, ant kurio stogo įmontuota antena – ji susisiekia su radijo imtuvu, iš imtuvo signalas keliauja į kompiuterį, kur jis atkoduojamas. Taip ir matau visus duomenis.

Eimantas: Ar pakėlęs į viršų ir nuleidęs zondą, gali vėl jį iškelti?

Balionas būna sprogęs, bet elektronika išlieka – tik reikia pakeisti baterijas, nes jos vienkartinės, ne akumuliatoriai. Baterijos tokios, kad –60 C šaltyje veiktų. Esmė tokia: balionas kyla, oro slėgis mažėja ir maždaug 30 kilometrų aukštyje jis pasiekia plėtimosi ribą ir balionas sprogsta. Ant žemės balionas yra dviejų metrų skersmens, o viršuje – 9,5 m. Kai jis sprogsta, parašiutas automatiškai išsiskleidžia dėl vėjo srauto, ir zondas saugiai nusileidžia.

Eimantas: Tai kiek laiko konstravai visą zondą?

Taigi, pradėjau penkiolikos metų: galvojau, kad užtruksiu kelis mėnesius. Pradėjau gaminti, žiūriu – jau ir vasara ateina. Praėjo metai, pasibaigė vasara – o dar įranga nėra pabaigta… Pirmą balioną dariau pusantrų metų. Kvailiausia tai, kad labai skubėjau paleisti ir neįvertinau vėjo. Dabar atrodo kvaila, kad nenumačiau vėjo didesniame aukštyje – atrodė, kad balionas skris ten, kur norisi. Bet būna taip, kad balionai skrenda kartais kelis kilometrus, o kartais ir kelis šimtus – viskas priklauso nuo vėjo. Taip ir buvo, kai leidau: ant žemės vėjas pūtė nuo Baltarusijos, o viršuje – priešinga kryptimi. Kai antram paleidimui tyrinėjau orų prognozes, tai pastebėjau tendenciją, kad jei ant žemės vėjas pučia nuo Baltarusijos, tai aukščiau pūs į priešingą pusę. Kai leidau antrą zondą, tai taip pat pasitvirtino: ant žemės vėjas pūtė į Baltarusijos pusę, o zondas nuskrido kažkur prie Utenos.

Eimantas: Ar darbas vyko sistemingai – kiekvieną savaitgalį dirbdavai?

Na, nebuvo taip, kad sėdėjau prie projekto ištisai. Būna, dirbu dirbu, bet atsiranda koks nors kitas projektėlis, gal tuo metu įdomesnis, kuris atitraukia nuo to darbo. Vėliau vėl senojo projekto imuosi – kitaip tariant, dariau tada, kai norėjosi.

Daina: Viską darei vienas. Ar nebuvo sunku save motyvuoti darbui?

Vilniuje būtų galima surasti daug bendraminčių, o aš teturėjau draugą, kuris tiesiog mane palaikė.  Mane motyvavo tai, kad daug kas netikėjo projekto sėkme net ir mokykloje, todėl norėjosi įrodyti, kad galima tai padaryti. Bet ne vien dėl to – iš tiesų, mane nuo vaikystės tai domino, todėl su užsidegimo dirbau. Labiausiai nemėgstu monotoniško darbo, o kai dalykas naujas – visuomet įdomu.

Eimantas: Turbūt įdomiausia, kad dar niekas to nėra daręs.

Kai rinkau informaciją, tai mačiau, kad yra panašių dalykų daryta. Daugiausiai angliškuose puslapiuose aptikdavau vieną kitą schemelę. Paimu dalį tai iš vienos, tai iš kitos schemos, kažką dar pats sugalvoju – taip ir vyko darbas.

Zondo paleidimo esmė yra tokia: pripildau balioną, jo apačioje eina virvė, parašiutas ir zondas su visomis sekimo sistemomis ir fotoaparatais. Zondas siunčia koordinates, fotoaparatai įmontuoti, laideliai išvesti, mikrokontroleris valdo tuos fotoaparatus, t.y. maigo mygtukus. Pirmasis mano leistas zondas nematavo temperatūros ir jame buvo tik vienas fotoaparatas. Bet jo privalumas tas, kad fotoaparatas sukiojosi į visas puses.

Eimantas: Kai jau balionas buvo pakibęs, ar daugmaž įsivaizdavai, kokias nuotraukas gausi?

Fotoaparatas, kuriame įdėta 4GB kortelė, atsisukdavo į apačią ir padarydavo keletą nuotraukų, tuomet – į šoną ir į viršų. Fotografuodavo maždaug kas penkias sekundes. Bet kai fotoaparatas siūbuoja, tai nuotraukos visaip išeina: ir žemės, ir dangaus yra užfiksuota. Iš 3000 nuotraukų paskui tikrai galima atrinkti.

Eimantas: Kiek čia daug visko reikia: ir priemonių, ir idėjos, ir sugebėjimo ją įgyvendinti.

Taip, tikrai. Teko daug gilintis: kokio parašiuto reiktų, iš kur ir kaip jį gauti, kaip sukonstruoti, kad nesisuktų. Yra daug visokių niuansų. Atrodo, kad smulkmenos, bet kai pradedi viską gvildenti… Projektas pavyko iš antro karto. Antras kartas – tikras stebuklas, nes viskas vyko labai sklandžiai. Net zondo nusileidimo vieta buvo ten, kur planavau – jis nuskrido vos penkis kilometrus į šoną, nei buvo apskaičiuota.

Daina: Baigęs mokyklą įstojai į VU Telekomunikacijų fiziką ir elektroniką. Ar nejauti savotiško pranašumo, nes visgi atėjai pasikaustęs, daug pats daręs?

Kas susiję su praktika, elektronika, litavimu, tai toje srityje, tarp grupiokų, tikriausiai žinau daugiausiai. Dėl kitų gebėjimų nebūčiau toks tikras – yra ir greičiau kokią matematiką pagaunančių. Bet su įvairiais gamybiniais projektais turbūt daugiausiai esu veikęs, nes tik keletas grupiokų apskritai yra litavę.

Daina: Ar galėtum sakyti, kad praktinis darymas yra efektyvesnis mokymosi būdas nei vien teorinių žinių kaupimas?

Ir taip, ir ne. Man, asmeniškai, dirbant prie projektų ir tuo metu skaitant teoriją būna žymiai įdomiau ir geriau suvokiu, ką darau, nei tik skaitydamas sausą teoriją. Darant kažką praktiškai, ko dar nesu daręs, atsiranda toks užsidegimas ir azartas, kokio dar niekad nebuvo tiesiog skaitant fizikos vadovėlį. Tačiau visi mes skirtingi – kitiems gali būti visiškai atvirkščiai.

Daina: Šiuo metu aplink tave žymiai padaugėjo žmonių, kurie susiję su tau įdomiais dalykais. Ar randi bendraminčių, galbūt mezgasi kokie grupiniai projektai?

Taip, grupinių projektų yra, bet aš noriu pirmiausia savo projektus pabaigti. Visokių minčių dar turiu: norėčiau ką nors su raketomis nuveikti bei pats išmokti skraidyti.

Eimantas: Aš įsivaizduoju, kad GLORY projektas buvo labai gera savireklama: parodei, kad esi kietas, kad gali padaryti kažką pats – dabar turėtų būti lengviau susirasti darbo, veiklų.

Jau sulaukiau keleto pasiūlymų, kurių žadu imtis. Vienas tokių – padaryti taip, kad valtys plauktų pagal GPS. Bet kol studijuoju, noriu padaryti keletą projektų. Pasibaigs studijos, tada prasidės darbas. GLORY projektas nebuvo nuostolingas, nes buvo prisidedančių rėmėjų. Užsidirbti gal neužsidirbau, bet detalės visos atsipirko. Kai baigiau GLORY I, labai nustebau, kai įkėlęs į tinklalapį aprašymą sulaukiau labai daug komentarų, nors specialios reklamos tikrai nebuvo. Po GLORY II paleidimo lankytojų sulaukiu po 8000 per dieną.

Daina: Pasirinkai studijas Lietuvoje, nors dažniausiai perspektyvūs jaunuoliai išvyksta mokytis į užsienį. Kas lėmė tokį spendimą?

Mano anglų kalbos žinios nėra labai geros, kad galėčiau važiuoti, o ir šiaip nenorėjau visko palikti. Be to, nemanau, kad ten kažko daugiau išmokčiau, nes ir Lietuvoje labai norėdamas, gali daug išmokti. Aš geriau darau savo projektus ir tokiu būdu mokausi.

Vytautas: Lietuvoje trūksta žmonių, kurie paėmę į rankas detalę, galėtų viską apie ją pasakyti arba, vien pažiūrėję į schemą, suprastų, ko trūksta.

Daina: Kad jau prakalbome apie fizikos padėtį Lietuvoje, noriu jūsų visų paklausti: kaip jums – moksleiviui, bakalaurantui ir magistrantui – atrodo fizikos perspektyvos Lietuvoje?

Ernestas: Jeigu kalbėtume apie kosminius tyrimus, tai yra kuriančių mikropalydovus ar variklius. Kas susiję su lazeriais – Lietuvoje technologijos vos ne aukščiausio lygio. Sunku pasakyti, kadangi nesu susidaręs bendro fizikos vaizdo visame pasaulyje, tačiau nemanau, kad Lietuvoje yra taip blogai, kaip visi sureikšmina.

Eimantas: Aš dar ir Lietuvoj nesu aiškesnio vaizdo susidaręs – dar tebebandau suprasti, ar čia gerai, ar ne.

Vytautas: Reikėtų apskritai žiūrėti, kokia mokslo situacija Lietuvoje. Lietuvių jau toks būdas, kad geriau nusipirkti, negu patiems daryti.

Ernestas: Arba išvykti į užsienį.

Vytautas: O lietuvių verslas – tai viską nusipirkti pigiau, o parduoti brangiau. Bet kruta viskas pamažu.

Daina: Na, kai yra kas krutina, tai ir kruta.

Vytautas: Pakrutės fizika anksčiau ar vėliau labiau.

Linkėdami vieni kitiems to judėjimo pirmyn ir išsiskirstėme. Kažkas galbūt įsikvėpęs, kažkas radęs bendraminčių ar tiesiog įsitikinęs, kad svajoti ir svajonę pasiekti yra įmanoma!

P.S. Nuotraukos Ernesto – iš projekto eigos ir zondo užfiksuoti vaizdai.

P.P.S. Ačiū Ievai, garsą pavertusiai žodžiu.